2017 m. gruodžio 18 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

 Kristina Kučinskaitė „Ir viskas, ko reikia – tvirta ranka: Niccolo Machiavelli „Valdovas“, www.ore.lt, 2009-12-01

Rankos mostu apvedu miesto kontūrą, debesies auksėjantį kraštą. Su šiokiu tokiu nerimu atsiverčiu tamsią knygelę. Mano rimti patarėjai sakė, kad be jos neišgyvensiu, nesuvaldysiu tos nuostabios karalystės, kuri kol kas klusniai mirguliuoja prieš akis.

Ši knyga ypatinga. Ir ją atsiverčiu tik po to, kai kelios pastarosios dienos ėjo ir nuėjo velniop. Tai Niccolo Machiavelli „Valdovas“. Kažkada priklausęs draustinų knygų sąrašui. Paprastai tariant, traktatas apie tai, kaip išlaikyti valdžią, kaip turint karalystę nesutikti kokio ryto plačiai perpjauta gerkle, arba apsiputojusiom lūpom nuodų lašams tebesisklaidanti kūne.

Istorija apie liūtą ir lapę

Niccolo Machiavelli gimė 1469 m., o mirė 1527 m. Žinoma, sąmokslų ir intrigų sūkuryje – Italijoje. Jis buvo Dešimties tarybos sekretorius. Likę archyvai liudija, kad vyriškis buvo itin produktyvus ir darbštus politikas. Kaip ir daugelis veikėjų, kurių vardai ataidi iki mūsų dienų – jis patyrė tremtį. Tai – šalutinė kintančių valdžios krumpliaračių pasekmė.
Žlugus respublikai N. Machiavelli buvo pasmerktas gyventi pasyvų mokslininko gyvenimą.

„Valdovas“ yra pats garsiausias ir nuo pirmojo išleidimo savo populiarumo neprarandantis veikalas. Parašytas su lašu kartėlio stebint „pagedusias valstybes“, aukštinantis Medičius – „Valdovas“ tapatinamas su sėkmingo lyderiavimo etalonu.

Jame kartą ir visiems laikams paprastai ir atvirai pateikiamas patarimų rinkinys valdovui. Jokių utopinių svajonių – valdžia ir galia rūpi kiekvienam, tad jei jau pavyko atsidurti viršuje, turi išmokti sumaniai judėti itin permainingu politinio kraštovaizdžiu.

Valdovo garbė

Pirmiausia, ką reikia žinoti – valdančiojo garbė yra kiek kitokia nei paprastų mirtingųjų.

N. Machiavelli pradeda gana santūriai sakydamas, kad „valdovas turi mokėti naudotis tiek žmogaus, tiek žvėries prigimtimi: vena be kitos negali išsiversti“ ir čia pat tęsia,“todėl valdovas, priverstas veikti kaip žvėris, turi imti sau pavyzdžiu liūtą ir lapę, nes liūtas neišsisaugo spąstų, o lapė neapsigina nuo vilkų. Tad reikia būti lape, kad neįkliūtum į spąstus, ir liūtu, kad atgrasintum vilkus“ (86 p.).

Jokių liūtaširdiškų svajonių – N. Machiavelli savo kailiu patyręs, kad žmonės yra klastingi ir godūs. Akivaizdu, kad šventuoju iš alpulingų riterių romanų mėginantis tapti valdovas neišgyventų nė savaitės...

Valdovo idealas

Valdovas nėra geresnis. Jis tiesiog daug gudresnis už bet kurį kitą žmogų. Jo išmintis turi būti gerokai atmiešta gudrumu. Jis atsargus ir staigus. N. Machiavelli traktato ypatybė – atvirumas ir adekvatus realijų vertinimas. Politikas ramiai kalba apie klastą, apie smurtą, apie žodžio laužymą ne todėl, kad buvo linkęs į niekšybę, bet todėl, kad tai natūralūs būdai užsitikrinti valdžiai.

Unikalu tai, kad valdovo paveikslas veikale taip pat yra ir humaniško valdovo paveikslas. Prioritetas ne tobulos asmenybės, bet tobulos valdžios projektas. Kalbant dar drąsiau – asmenybės čia nebėra, tad netikslinga kalbėti apie moralę. Yra valstybė ir jos gerovė – priemonės tam užtikrinti yra įvairios. Dėl to N. Machiavelli simpatizuoja bažnytinėms valstybėms, kurios yra sėkmingos tol, kol jų valdovai rūpinasi aukštesniais valdžios išlaikymo tikslais, ir neleidžia prabusti asmeninių interesų demonams.

Tad tobulas valdovas nesuka galvos dėl išorinės puikybės, nekuria asmens kulto, bet ir stengiasi nepagarsėti žvėriškumu, kuris gali pažadinti neapykantą (tai būtų pirmas žingsnis į valdžios praradimą).

N. Machiavelli savo veikale referavo visą valdovo aplinką, valstybių tipus, valdžios įgijimo būdus, santykių su valdiniais ir kilmingai dvariškiais aukso vidurį, karines pajėgas. Labai aiškiai pabrėžta, kad kiekviena valstybė privalo turėti stiprią, nuolat pasiruošusią kariuomenę „iš patirties aišku, jog valdovai ir ginkluotos respublikos pasiekia didžiulių laimėjimų tik patys savo jėgomis, o samdyta kariuomenė pridaro vien žalos“ (60 p.).

Kariuomenės reikalą galima laikyti žiaurių laikų atgyvena, tačiau pasaulyje nuolat prasiveržia ginkluoti konfliktai, kurie gali išsiskleisti grandinine visą pasaulį šluojančia karo banga. Tuomet ir prireikia stiprios kariuomenės, bei gerų diplomatų.

Makiavelizmo klaidos

Atrodo, kad „Valdovas“ yra tapęs vadovėliu, o makiavelizmas tobulu modeliu visokio plauko vadovams ir vadybininkams šiandien. Netrūksta ir tų, kurie piktinasi makiavelizmo sklaida, tapatindami jį su plėšrūniška, nehumaniška ideologija.
Būtent tokiems norisi rekomenduoti pavartyti ir perskaityti N. Machiavelli. Tai – unikalus dokumentas – tobulos valdžios vizija, kurioje apjungiama tradicija ir novatoriškumas.

Tik suvokusi, kad kalbama ne apie asmenį, bet apie valdovą, ne apie asmenybės, bet apie valdžios viziją pati atsikračiau šiokios tokios antipatijos, kurią jaučiau N. Machiavelli. Ji dailiai peraugo į pagarbą politikui, labai aiškiai suvokusiam kompleksišką savojo laiko vaizdinį ir drąsiai suformulavusiam gaires, kuriomis reikia vadovautis siekiant užtikrinti savojo krašto klestėjimą.

Yra tokia bendra taisyklė, neturinti išimčių: „valdovui, kuris iš prigimties nėra protingas, neįmanoma gerai patari, nebent jis atsitiktinai paveda visus valstybės reikalus tvarkyti kokiam nors vienam išmintingam žmogui“ (117 p).

„Valdovas“ Niccoló Machiavelli, iš italų kalbos vertė Petras Račius. 2009 m. Vilnius: Vaga, - 136 p.

www.ore.lt



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt