2017 m. gruodžio 18 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

15min.lt/Audrius Ožalas

2012 05 07

Davido Lebovitziaus knygą „Saldus gyvenimas Paryžiuje“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“, galima skaityti dėl kelių priežasčių. Pirma, siekiant geriau perprasti Paryžiaus gyvenimo taisykles, antra – norint praleisti vakarą su šypsena veide, mat tas Paryžiaus gyvenimas aprašomas su nemenka humoro doze, ir trečia – pageidaujant gauti keletą originalių receptų, mat knygos autorius yra pagarsėjęs kulinaras ir knygoje pateikia visą pluoštą receptų. Nežinau, kaip dėl trečiosios priežasties, ji bent man nebuvo aktuali, tačiau skaičiau šią knygą bandydamas pažiūrėti, kaip Paryžius gali būti aprašytas su tirštu satyros prieskoniu.


Kartais atrodo, kad tokie daugelio idealizuojami miestai kaip Paryžius aprašomi tik dvejopai. Arba smarkiai romantizuojant, arba pasitelkus sodrų humorą. Lietuvių skaitytojai pastarąjį variantą jau galėjo įvertinti su kaupu – mat išverstos bent kelios Stepheno Clarke'o knygos („Tikras mėšlas“, „Vieneri metai mėšle“ ir kitos), kurių herojus anglas atvažiuoja į Paryžių įkurti savo arbatinę ir susiduria su akivaizdžiais, dažnai į neviltį varančiais kultūrų skirtumais, kuriuos aprašyti belieka tik pasitelkus humoro jausmą.

Taigi, jeigu skaitėte S.Clarke'o knygas ir jos jums patiko, greičiausiai turėtų „užkabinti“ ir ši D.Lebovitziaus knyga. Joje irgi turime svetimšalį (tiesa, šios knygos autorius ne anglas, o amerikietis), bandantį perprasti gyvenimą Paryžiuje.

San Franciske karjerą puikiai daręs kulinaras nusprendžia kardinaliai keisti savo gyvenimą ir persikelti iš JAV į Paryžių, kuris jam pasirodė esąs didelis metropolis, tačiau pasižymintis ir mažo miestelio žavesiu bei savitumu. O ką dar kalbėti apie tai, kad tai – viena iš pasaulio kulinarijos sostinių... Tačiau šis įspūdis buvo apgaulingas. Jau po pirmų dienų Prancūzijos sostinėje autorius suprato, kad šio miesto taisyklės yra, kaip čia geriau pasakius, keistokos. Kartais erzinančios, kartais keliančios juoką, o retkarčiais ir susižavėjimą.

Taigi, jis rašo apie tai, ką rado šiame mieste, su kuo susiduūrė kiekviename žingsnyje. Jis rašo apie ypatingą paryžiečių požiūrį į aprangą (gražiai atrodyti reikia visada, kartojama, visada – kruopščiai lyginti reikia net ir pižamą), erzinančius formalumus (pavyzdžiui, vizai gauti reikia elektros sąskaitos, o ją gauti irgi nėra taip paprasta), amžinus streikus, dar blogesnį dalyką nei streikai – svečius paryžiečius, stovėjimą eilėse („Paryžiuje egzistuoja tik dvi priežastys, dėl kurių galite užlįsti prieš nosį laukiantiems eilėje: 1. Kai esate senas, silpnas arba turite fizinę negalią, dėl kurios negalite ilgai stovėti. 2. Kai nemanote, kad turėtumėte laukti eilėje už kažkieno nugaros“), tai, ką paryžiečiai sako, ir tai, ką iš tiesų galvoja („Kai jie sako: „Toks dalykas neegzistuoja“, jie turi galvoje: „Toks dalykas egzistuoja, tik ne tau“, „Kai gatvėje jie į tave atsitrenkia ir nieko neišlemena, jie turi galvoje: „Aš paryžietis, o tu – ne“) ir dar apie daugybę kitų dalykų.

Ir – galiausiai apie jausmą, kad tikrai pritapai Paryžiuje. Autoriaus atveju tai buvo ta diena, kai jis pradėjo pirkti drabužius, specialiai skirtus šiukšlėms išnešti.

Ir – galiausiai apie jausmą, kad tikrai pritapai Paryžiuje. Autoriaus atveju tai buvo ta diena, kai jis pradėjo pirkti drabužius, specialiai skirtus šiukšlėms išnešti.

Reikia pripažinti, kad autorius humoro jausmą yra puikiai įvaldęs, o jo pastabos – taiklios, Paryžiuje jau buvusį žmogų ne vienoje vietoje turbūt priversiančios pritariamai linkčioti ir prunkšti.

Tiesa, skaitant knygą susidaro įspūdis, kad autorius kiek kartojasi ir netgi specialiai ieško ir pabrėžia paryžietiško gyvenimo keistumus.  Akivaizdžiai kliūna šioje knygoje ir tai, kad autorius daugybę dalykų Paryžiuje lygina su amerikietiškais, tad lietuviui skaitytojui šios paralelės ne visuomet gali būti suprantamos. Ir retkarčiais autoriaus aprašomi amerikietiški įpročiai, kurie pristatomi kaip visiškai suprantami, atrodo netgi keistesni nei Paryžiuje. Taigi, gaunasi tarsi tokia kultūrinė mėsmalė – lietuvis, skaitantis amerikiečio nuomonę apie gyvenimą Paryžiuje. Kultūriniai skirtumai neišvengiami, tačiau kartu ir linksmai pamokomi.

Beje, autoriaus labui verta pastebėti, kad jis su ironija žiūri ne tik į paryžiečius, bet ir į savo tėvynainius amerikiečius. Šiems vietomis kliūna ne mažiau nei paryžiečiams.

Ir dar viena svarbi knygos dalis. Kiekvieno skyriaus pabaigoje autorius pateikia po vieną ar kelis įvairiausių patiekalų receptus, taigi, ši knyga tampa tokiu kulinariniu humoristiniu gidu po Paryžių.

Apibendrinant galima pasakyti, kad knygos pavadinimas apgaulingas. Saldūs nebent kai kurie patiekalai, kurių receptus pateikia autorius. O gyvenimas ten toli gražu nėra saldus. Nebent... Iš tiesų pats tampi paryžiečiu, verčiančiu kelti į viršų antakius kitus atvykėlius. Arba žiūri į viską su humoru. Taip, kaip knygos autorius.

 



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt