Romanas „Vasaros knyga“ sklidinas autobiografinių detalių. Autorė Tove Jansson (Tuvė Janson, 1914–2001) vasaras nuo vaikystės leido Suomijos įlankos salelėje, kurioje užgimusios fantazijos virto trolių Mumių istorijomis ir piešiniais. Kai skaitytojų pamilti Muminukai jau buvo pasklidę po pasaulį, pasirodė pirmas autorės kūrinys suaugusiesiems – romanas „Vasaros knyga“.

Tarp uolų įskilas nusėjusių šilokų ir vaivorų uogienojų, laukinėje saloje vasaroja šeima. Salą supa balti jūros bangų putų ūsai, o užgriuvus audrai vandenys skalauja vasarnamio langus – ilga ramių, melsvų vasaros dienų seka...

Romane į vieną šeimą supinamos trys kartos – mergaitė, jos tėvas ir senelė. Abi jos egocentrikės ir keistuolės. Abi kasdien kartu  tyrinėja salą, dalijasi patirtimi, viena iš kitos mokosi ir be atvangos diskutuoja apie gyvenimą ir mirtį – senatvė ir vaikystė susitinka skirtinguose kontekstuose.

Romaną autorė pradėjo rašyti motinai mirus, o vaizduodama senelę su anūke tarsi vėl įkvėpė gyvybės motinos atminimui. Be to, rodos, kad romane vaizduojama sala – aplinka, kurią Tove Jansson pažinojo kaip savo penkis pirštus. Kita vertus, romanas perkopia geografines ir biografines ribas, jis tampa belaikiu ir beribiu vasaros paveikslu – atsiskleidžia dosniausio žmogui metų laiko grožis ir melancholija, mistika ir vasariškai apniukę šiokiadieniai. Ir, žinoma, nenumaldoma laiko tėkmė.

Boel Westin

Fragmentiška ir gražu: Tove Jansson romanas – tarsi atvirutės, atsiųstos laukinėje saloje atostogaujančio draugo. Tarsi haiku – tyloje ir pauzėse pasakyta nepalyginamai daugiau, nei telpa trijose ištartų žodžių eilutėse.

Gathering Books

Atrodo, kad Tove Jansson „Vasaros knyga" – drugelis, paleistas į kambarį, pilną dramblių; atrodo, kad tai miksokosmoso šedevras, mažo, tylaus pasiskaitymo tobulybė – daug daugiau nei malonumas.

The Guardian