2017 m. spalio 23 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Ignas Kalpokas/ www.kaunozinios.lt

Žodžiai kaip gegutės kiaušiniai


Raimundas Milašiūnas, Vilis Normanas, Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio, Vilnius: Vaga, 2012.

Knyga „Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“

Vienas knygos autorių Vilis Normanas sako, kad tai – analogų (bent Lietuvoje) neturinti knyga. Šis teiginys be abejonės skirtas provokuoti, tačiau ir ginčytis su juo sudėtinga. Tiek savo dialogiška forma, tiek turiniu, tiek ir ideologiniu užtaisu „skrydžiai“ yra nutaikyti lietuviškiems vandenims (nors gal tinkamiau sakyti dangums) sudrumsti. Neturėtų stebinti ir ekstravagantiškas bei pretenzingas knygos pavadinimas, ypač turint omenyje, kad Vilis Normanas neseniai jau perrašė Ken Kesey „Skrydį virš gegutės lizdo“ savo romane „Beprotnamis“. Tačiau bendras jo skrydis su Raimundu Milašiūnu vis dėlto žada daugiau negu originalumu nedvelkiančios pasaulinio beprotnamio temos tęsinį. Tai neabejotinai kūrybiška, nors tik iš dalies paties skaitytojo kūrybiškumą skatinanti knyga. Galima būtų sakyti kad tai yra knyga – kelias. Ir intriguojantis kelias, kartais šaunantis tiesiai pirmyn, kartais vingiuojantis – ir niekad nežinai, kas laukia už posūkio – o kartais vis besisukantis ratu tarsi (o gal iš tikrųjų) užčiuopęs psichoanalizei aktualią traumą. Tai neabejotinai tiesa formos lygmenyje, nors turinys ir yra gerokai labiau diskutuotinas.

Nors kalbasi profesionalus psichoanalitikas ir diplomuotas filosofas, ši knyga yra gerokai labiau įvadas „žaliems“ būtent į psichoanalizę nei į filosofiją. Iš dalies taip yra todėl, kad pasakyti „į filosofiją“ reiškia nepasakyti nieko, bet dar labiau todėl, kad būtent psichoanalitinė prieiga aiškiai dominuoja ir yra stipriai paveikusi abu pašnekovus. Šiai įvado funkcijai tarnauja ir forma – pašnekesys, įtraukiantis skaitytoją, o ne akademinis tekstas ar neva mokslą populiarinantis rašinys, galiausiai nepatenkinantis auditorijos, keliančios sau (taigi ir skaitomai literatūrai) bent kiek aukštesnius reikalavimus. Taip yra todėl, kad įvadas paprastai neskirtas galvojimui skatinti. Ši knyga, priešingai, yra ir sumanyta kaip provokacija galvoti pačiam (bent iš anksto numatytose ribose). Kartais pasiklysti, kartais piktintis ir nesutikti, tačiau bet kuriuo atveju – galvoti ir kurti savo asmeninį santykį su tuo, kas sakoma. Dar daugiau – skaitytojas yra tarsi įsviedžiamas į jau vykstantį procesą, į jau vykstančio diskurso tankmę ir yra priverstas „kapanotis“ kartu su autoriais, mėgindamas ieškoti atsakymų, užuot būdamas pastatytas prieš jau suformuluotų ir suartikuliuotų teiginių sieną (o tai dažniausiai būna siena, atribojanti diskursų įvairovę ir paliekanti itin siaurą plotą, o ne langą į naują pasaulį). Tai turbūt didžiausi dialogo formos (ir pašnekovų nuolatinio vienas kito spaudimo) teikiami privalumai. Tačiau būtent šių potencialių privalumų išnaudojimas yra viena didžiausių knygos problemų.

Knygoje aptariamos pačios įvairiausios temos. Tai filosofija ir psichoanalizė, (susi)mąstymas, proto ir jausmų priešprieša (arba jos nebuvimas), žmogaus kūrimas(is), funkcionavimas ir vieta pasaulyje, vartojimas ir kitos priklausomybės. Tačiau bene daugiausia dėmesio sulaukia meilė ir autentiškumas bei poreikis priklausyti ir baimė būti atstumtam. Keturi knygos skyriai nėra atskirti aiškiais riboženkliais. Nors kiekviename jų dominuoja konkreti tematika, vis dėlto ankstesnio pokalbio ataidai nuolat yra jaučiami, o įžvalgesnis skaitytojas nesunkiai pastebės ir būsimų diskusijų užuomazgas. Įdomu, kaip giliai vertybiniu požiūriu gali sutapti konservatyvumas ir radikalus kairumas, susiliedami į neretai beveik apokaliptišką „Vakarų saulėlydžio“ pasaulėžiūrą. Tačiau nederėtų užbėgti už akių tiems, kurie skaitys šią knygą. Daug svarbiau šiuo atveju yra pažvelgti į gilesnį teksto lygmenį.

Skirtingų pozicijų atstovų diskusija apie laisvės ir suvaržymų problematiką – viena įdomiausių knygos dalių jau vien tuo, kad diskusija vyksta ne vien paviršiniame lygmenyje (o tai yra nereta šios knygos problema). Kartu tai yra tema, kuri vis sugrįžta ir papildo kitas aptariamas problemas. Kaip bebūtų, norėtųsi įsikišti į diskusiją ir pastebėti, kad laisvė nėra nei ribų griovimas a la Vilis Normanas (nes kokios nors ribos yra neišvengiamos ten, kur vienas žmogus susiduria su kitu), nei savo ribų įsisąmoninimas a la Raimundas Milašiūnas (nes išskyrus tam tikras fizinių galimybių ribas, kitos ribos yra labiau sutarimo ir / arba įsteigimo reikalas), o gebėjimas (ir galimybė) tas ribas ir jomis atribotą plotą interpretuoti. Panašu, kad ši knyga, sąmoningai arba ne, papildo pastaruoju metu itin gausų apsėdimą ribomis, kuris visų pirma rodo fantazijos stoką, slepiamą pačiu paprasčiausiu būdu – apeliuojant į jau iš anksto paruoštų galimybių asortimentą. Kartu reikėtų atkreipti dėmesį ir į reikšmingą praleidimą: teorijų, normų ir ideologijų ardymas jau savaime yra naujų teorijų, normų ir ideologijų konstravimas, mažų mažiausiai – teorijos, kad „geriausia yra gyventi ardant“. Deja, pabėgimo mechanizmai gali būti tik „strutiški“. O įkišus galvą į smėlį niekas nepasikeis… Iššūkis, laisvė, kuo mažiau ribų ir kuo daugiau skirtybių – visa tai gerai, bet ar toks šauksmas kartais netampa ne mažiau įsakmus ir potencialiai terorizuojantis nei esencialistinis vienos tiesos teigimas? Kuo daugiau alternatyvų, tuo laimingesni žmonės ir kuo tvirčiau žiną tikrąjį kelią, tuo laimingesni žmonės – kuo skiriasi šie teiginiai? Niekuo. Lygiai taip pat iš vienos pusės tau sako „vartok“, iš kitos – „nevartok“ ir abu pretenduoja į absoliučią tiesą, nors kai kurie ir elgiasi tarsi priešdėlis „ne“ jau automatiškai juos paverstų kritiškais ir antiesencialistiškais. Šiame kontekste aktuali autorių pateikiama žmogaus teisių gynimo interpretacija, kurioje toks veiksmas matomas kaip kova vardan tuščio, atsitiktinio objekto, kai pats žmogus, už kurio teises neva kovojama, savaime tampa net nebesvarbus. Labai panašus įvaizdis susidaro ir žvelgiant į beribį skirtybių dauginimą ir maišto skatinimą šiame „skrydyje“.

Ir vis dėlto aptariamos temos galiausiai lieka populiariųjų pagraudenimų lygmenyje bei nuoat sugrįžta prie ko nors panašaus į žurnalo „Žmonės“ tematiką… Sunku atsikratyti įspūdžio, kad skaitai kokį Paulo Coelho, užrašytą dialogu: nors ir kaip pačioje knygoje būtų kritikuojamos iš anksto paruoštos „sukramtytos“ bei „suvirškintos“, kurias tereikia be jokių didesnių pastangų nuryti, ši knyga turi labai panašų krūvį. Iš tiesų – netikėk tais, kurie žino atsakymus, abejok, ieškok alternatyvų, daugink skirtumus, nepasitikėk ekspertais – ar tai taip pat nėra įsakmių patarinėjimų sąvadas, nors ir išvirkščias? Netikėk anais guru – tikėk mumis. Kažkas vis tiek žino geriau, kažkas vis vien nukreipia vienu keliu – nors ir besišakojančiu. Ir nors dialogo principas tarsi turėtų atskleisti temos sudėtingumą ir daugiaprasmiškumą, aiškaus pasirinkimo skaitytojui nesuteikiama. Tai visiškai neprieštarauja anksčiau minėtam santykio kūrimui. Aktyvų santykį galima kurti ir su vienintele alternatyva, skaitytojui paliekant ją tarsi išsipakuoti. Tuomet, viena vertus, apima savarankiško supratimo džiaugsmas, bet kita vertus pasirūpinama, kad pats supratimo procesas būtų ne itin varginantis, o rezultatas – neabejotinai vienprasmiškas. Dar daugiau – tai, kad skaitytojas, kaip minėta, paliekamas „kapanotis“ diskurso tirštume kartu su autoriais, tik stiprina jo tapatinimąsi su tuo, kas sakoma, nes kiekvienas žodis tampa tarsi gelbėjimosi šiaudu už kurio kabinamasi. Tai svarbi propagandos taisyklė. O ypač propagandos apsimetančios antipropaganda.

Žinoma, knyga neabejotinai yra provokatyvi. Tačiau ir pačios provokacijos dažnai dvelkia narcizmu, kurį gana dažnai stengiamasi demaskuoti kituose, bei aiškiu savos pozicijos sureikšminimu. Galiausiai pašnekovai pradeda be perstojo kartotis netgi savo nesutarimuose (nesusikalbėjimuose) tarsi ta pati tema atliekama tais pačiais instrumentais su minimaliomis variacijomis ir galiausiai tampa tiesiog monotoniški… Kitais atvejais bandymai provokuoti (nors kartais jie formuluojami pakankamai rimtai, kad suabejotum, ar tai tikrai provokacija) lieka tiesiog paskirais teiginiais. Tas – kvailys, anas – šlykštus, idiotas ir panašiai… Visi politikai – kvailiai. Toliau iš kitos varpinės rašoma – negebantys mylėti. Visa tai įdomu (arba ne), tačiau ką tai prideda bendrai diskusijai? Žinoma, autoriai patys pabrėžia neketinantys pateikti atsakymų. Tačiau čia atsiskleidžia ir dar viena galima „gegutės lizdo“ interpretacija. Kaip gegutės kiaušiniai, teiginiai yra atsainiai paliekami kitiems išperėti neprisiimant jokios atsakomybės. Daryk taip, kaip aš noriu, nes mano kelias yra vienintelis teisingas, bet rankas nusiplaunu ir už rezultatus neatsakau, nes deklaruoju, kad joks kelias nėra teisingas. Šis aspektas leidžia kartais netgi kiek daugiau pagarbos turėti taip kritikuojamiems vienintelio nešakoto kelio propaguotojams – bent tiems, kurie yra pakankamai sąmoningi, kad įdėtų į savo žodžius bent kruopelę savęs.

Apibendrinant, turime reikalą su „gyvenimo būdo patarimų“ žanru, apsimetančiu, kad nebando nieko paaiškinti, nes kitaip taptų „arba mokslu, arba visiška nuobodybe“ – dviem dalykais, kurių autoriai vengia kaip išmanydami… Ir jeigu nuobodumo vengimas rašant knygą yra pagirtinas, tai truputis dėmesio mokslui autoriams tikrai nepakenktų. Nas šios knygos atveju galiausiai kiekvienam prieš perkant reikės pačiam atsakyti į klausimą, ar „taip įdomiau“ yra dėmesio bei skaitymo laiko (o taip pat ir knygos kainos) vertas argumentas…



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt