2017 m. spalio 23 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Mindaugas Peleckis/ www.radikaliai.lt

Pekino Brisius ir prakalbintas karpis

Pekino Brisius ir prakalbintas karpis

Šios knygos pasirodymas buvo gana netikėtas, tačiau, kita vertus, jos jau senokai laukiau – suskaityti „Šiaurės Atėnai“, kuriuose publikuotos būsimos knygos ištraukos, ėmė nebetilpti mano viloje ir jachtoje, tad buvau ėmęs nerimauti. Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ (Vaga, 2012; dailininkas Zigmantas Butautis, maketavo Ernestas Vinickas) išleisti tik 800 egz. tiražu, kas šiems laikams nėra beviltiškai mažai, tačiau vis dėl to rodo vieną pagrindinių lietuvių fobijų: Rytų šalių baimę. Laimė, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie drąsiai rašo apie savo patirtį Oriente.

Tikiu, kad šią fobiją nugalės tie, kurie perskaitys V.Grainytės knygą. Užtenka ją atsiversti, ir iš karto užsikabini. Viena vertus, tai tikrai dienoraščiai – mergina iš tiesų studijavo Pekine kinų kalbą ir kultūrą, iš kitos pusės – parašyti dienoraščius taip meistriškai, meniškai ir su tokiu humoru gali toli gražu ne kiekvienas. Todėl čia tikrai nerasime nuobodžių paverkšlenimų, kaip sunku mokytis kinų kalbos (išties sunku, kas nebandė – pabandykit), vikipedinių nuorašų ir kitokio šlamšto, kuris knygą sugadintų. 
 
Kiek žinau, ši knyga jau yra „Vagos“ topuose, todėl beveik neabejoju, kad bus ir pakartotinas jos tiražas (tam gali pasitarnauti ir patrauklus knygos viršelis). „Pekino dienoraščiai“ privalomi visiems, kurie turi humoro jausmą, na, ir nors kiek nori sužinoti apie Kiniją daugiau. Taip, fanatiški Tibeto, Uigūrijos, Mandžiūrijos, Vidinės Mongolijos laisvės gynėjai galbūt šios knygos neskaitys tyčia, tačiau tai jau jų problema. Meistro darbas negali būti vertinamas politiniu aspektu, o ši knyga – nė kiek neperlenkiu lazdos – yra šedevras. 
 
„Šachas ir matas visokiems užkalniams“, - taikliai apie šią knygą pasakė Kęstutis Navakas. 
 
Labai smagu, kad „Pekino dienoraščiai“ suskirstyti į galybę (nepykit, neturiu noro skaičiuoti, bet jų daug) skyrelių, pavadintų intriguojančiai, pvz., „Arklys arklys, tigras tigras“, „Chlorkalkių dainos“, „Ieškomas taiči korepetitorius. Pikti krevečių burtai“, „Arktis, kaip ir ši maloni pažintis, nusipelno kreipinio „Jūs“, „Dada Velykos“, „Baltoji mergelė, tapusi raudona“ etc. Skyreliai padalinti į dvi dalis – „Pekinas I“ ir „Pekinas II“, ir tai turi chronologinę prasmę. Kiekvienas skyrelis pažymėtas konkrečia data (kartais net valanda). Tai „Pekino dienoraščiams“ suteikia autentiškumo, todėl knyga gali būti traktuojama ne tik kaip smagus skaitalas, bet ir kaip pagalba pradedančiam sinologui ar besiruošiančiajam studijuoti Kinijoje. 
 
Esama ir iliustracijų – jos skoningos ir įdomios, neperkrauna knygos. 
 
Cituoti „Pekino dienoraščius“ beprasmiška: juose, kaip kokioje „Briliantinėje rankoje“, beveik viskas cituotina. Vis dėlto šio sakinio nepamiršiu niekada: „Pasistiprinusi nusprendžiau pastiprinti Kinijos šunis. Iš rankinės vietiniam Rikiui ištraukiau sušutusią juodą duoną su ištižusiu, į ją įsigėrusiu sūriu (širdies draugo sutepti sumuštiniai kelionėje liko nepanaudoti). Šuva ilgai uostė ir dvejojo, tačiau atbulais dantimis ėmė ėsti. Pekino Brisių supažindinusi su Lietuva (per duoną – trūko tik druskos) palinkėjau jam skanaus ir pasižiūrėjau į akis: kad atsiminčiau tą žvilgsnį, kuris – negali žinoti – galbūt kada nors bus patiektas mano lėkštėje“ (p. 17). 
 
Vaiva Grainytė (g. 1984, Kaunas) – unikali kūrėja: ne tik rašytoja, bet ir muzikantė, performansų atlikėja, teatrologė. 2001 m. Kauno jėzuitų gimnazijoje kartu su  kitomis keturiomis vienuoliktokėmis ji įkūrė grupę „Sugyvulinos Latakams“, kuri, pasak Vaivos, buvo „organiškas ir savaiminis reiškinys, gyvavęs lygiai metus“ (čia ir toliau – iš išskirtinio interviu su V.Grainyte, - M.P.). Pasak V.Grainytės, pirmieji šios grupės kūriniai buvo „apie telepatus, kurie jodami nešėsi duonos kepalus, pelėdą, kuri vaikus ėda ir yra Carlo Castanedos ir Carlo Gustavo Jungo augintinė, taip pat apie ūkvedį, „Lapę snapę“, Bitelę, kuri skrido pas krišnaitus. Tai buvo net ne kūriniai, o spontaniškumo gūsiai“. Nuo 2008 m. V.Grainytė groja avangardinės muzikos grupėje „Regina“. „Tai, ko gero, būtų galima pavadinti santūresne „Sugyvulinos Latakams“ tąsa, tik čia jau dominuoja ne gaivalas, o tekstai. Pamenu kad festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ buvome sumaniusios parodyti performansą, kuriame būtinai turėjo dalyvauti gyvas karpis (jį atseit turėjome kalbinti) ir bulvių tarkavimo mašina (norėjome panaudoti jos garsą). Vaikščiojome po Sudeikius ir beldėmės į gyventojų namus. Keista, jog iš kažkur gavome karpį, tačiau tarkavimo mašinos, regis, gauti nepavyko“. 
 
Tad argi galima stebėtis, kodėl „Pekino dienoraščiai“ tokie įdomūs?



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt