2017 m. spalio 23 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Ieva Rekštytė/IQ.lt


Nuo leidėjo ir vyriausiosios redaktorės iki nekrologų skilties autorės. Žurnalistas Tomas Rachmanas savo knygoje „Netobulieji“ šmaikščiai išklojo savo kolegų darbo subtilybes ir silpnybes. O IQ tikino, kad bestseleris nėra geros literatūros antonimas.

 

– Papasakokite apie savo žurnalistinę patirtį. Kiek jūsų paties profesinės istorijos ir nutikimai inspiravo rašant šią knygą?

– Žurnalistu pradėjau dirbti būdamas 23-ejų. Tapau tarptautinių žinių redaktoriumi JAV naujienų agentūroje „The Associated Press“, vėliau rengiau reportažus iš Pietų Azijos, Italijos ir kitų kraštų, dirbau „International Herald Tribune“ Paryžiuje. Mano patirtis naujienų pasaulyje aiškiai atsispindėjo ir knygoje. Norėjau būti autentiškas ir įdomus tiek tiems skaitytojams, kurie yra perpratę tarptautinės žiniasklaidos pasaulį, tiek ir tiems, kurie jo nepažįsta. Kad ir kaip būtų, tai buvo tik fonas, medžiaga šioms istorijoms. Jų veikėjai ir atsitikimai yra išgalvoti.


– Bet galbūt vienas knygos veikėjų yra jūsų prototipas ar bent jau panašus į jus?

– Visi jie turi kažką mano, tačiau nė vienas nėra tikrasis aš ar jų istorijos nėra manosios. Tokia grožinės literatūros rašymo prigimtis – atskleisti tuos aspektus, kurių niekada nesi skelbęs ar jie tavo gyvenime yra antriniai. Kaip ir žymioji Gustave’o Flauberto frazė: „Madam Bovary – tai aš!“ Gali paimti kažkokius charakteringus bruožus, juos jungti į personažus, kurie tau leis mąstyti ir suprasti kaip kitas žmogus. Tai empatijos forma – fikcija ištrina ribas tarp skaitytojo ir rašytojo.

 

– Koks buvo pagrindinis jūsų tikslas rašant šią knygą?

– Mano viltis buvo sukurti ką nors galingo, kas galėtų išreikšti mane kalbant apie kitus žmones.

 

– „Netobulieji“ jau yra bestseleris. Šis žodis vieniems skaitytojams skamba patraukliai ir paskatina atsiversti knygą, kitiems – priešingai – sukelia išankstinę atmetimo reakciją, esą vargu ar bestseleriai gali pasižymėti geros literatūros savybėmis. Kokia jūsų nuostata šiuo klausimu? Ar tikėjotės, kad jūsų knyga taps tokia skaitoma?

– Būčiau kvailys, jei norėčiau išleisti knygas, kurias skaitytų tik keli žmonės. Rašau vildamasis, kad mano kūrinys palies, paveiks, pralinksmins kuo daugiau žmonių. Bet kuris rašytojas, kuris teigia priešingai, yra arba keistas, arba melagis. Nors suprantu jūsų klausimą: kultūra su masiniu tikslu neretai yra šlamštas. Tačiau tai nereiškia, kad bet kas, ką lydi sėkmė, yra blogai. Būtų protingiausia skaitytojams nuspręsti patiems, nepaisant kūrinio sėkmės ar nesėkmės.

 

– Kas jums pasirodė paprasčiau – rašyti žurnalistinius tekstus ar grožinę literatūrą?

– Lengviau rašyti negrožinę literatūrą. Pasaulis yra čia pat ir tau tereikia jį nusakyti. Kai imiesi fikcijos, pirmiausia turi susikurti pasaulį ir tik tada jį aprašyti.

 

– Norėčiau paklausti klausimo, kuris užduotas ir lietuviško knygos leidimo nugarėlėje: kodėl šiais laikais reikalingi žurnalistai, jei kiekvienas pilietis naujienas renkasi ir interpretuoja pats?

– Žurnalistų mums reikia kaip bet kokios srities ekspertų: jie specializuojasi savo srityje ir gali mus atvesti prie išmintingų sprendimų. Jei koks nors medicinos įrankis būtų laisvai prieinamas visiems, aš vis tiek nepasitikėčiau daktaru mėgėju, kuris bandytų išpjauti mano apendiksą. Ieškočiau tikro gydytojo. Žurnalistikos įrankiai yra prieinami visiems – viskas, ko reikia, yra kompiuteris ir internetas. Vis dėlto aš vis tiek labiau pasitikiu naujienų vertinimu ir analize tų žmonių, kurie studijavo politiką, mokslus, menus ir kurių ekspertinėmis įžvalgomis aš pasitikiu ar bent jau suprantu labiau nei nepažįstamojo, tiesiog barškinančio klaviatūra. Kaip egzistuoja skirtumas tarp informacijos ir naujienų, taip ir tarp rašymo ir žurnalistikos.

 

– Ar jūsų, kaip grožinės literatūros autoriaus, debiutas turės tąsą?

– Šiuo metu baigiu savo antrąją novelę. Kaip ir „Netobulieji“, ji bus apie tarptautines temas, tačiau šįkart ne apie žurnalistus!

 

– Visai netikėtai prasitarėte, kad su Lietuva jus sieja ir kilmės faktorius. Gal galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?

– Mano senelis iš tėvo pusės kilęs iš Plungės žydų, su kuriais, kaip manau, Antrojo pasaulinio karo metais buvo susidorota. Mano seneliui, kai jis dar buvo visai jaunas, pavyko pabėgti į Johanesburgą, Pietų Afrikos Respubliką. Neturiu jokių žinių apie savo giminaičius, kurie liko Lietuvoje. Turint omenyje tai, kas įvyko su žydų bendruomene Plungėje, net baisu pagalvoti, kas galėjo jiems nutikti.



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt