2017 m. spalio 21 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   


Knygos viršelis


Claudio Magris knyga „Dunojus“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Vaga“, – meditatyvi kelionė į Europos centrą, Dunojaus upės pasaulį. Kelionė, praturtinanti istorinėmis, kultūrinėmis žiniomis, o svarbiausia – padedanti suvokti regiono išskirtinumą.

 

Nors ši knyga ir yra įtraukta į „The Guardian“ visų laikų geriausių kelionių kategorijos knygų dešimtuką, ji nė iš tolo nepanaši į įprastines kelionių knygas. Nebent kelionių literatūra laikysime ir W. G. Sebaldo knygas, kurios turi nemažai panašumų su „Dunojumi”. Kai kuriose W.G.Sebaldo knygose (kad ir „The Rings of Saturn“), kaip ir „Dunojuje“, kelionė tampa melancholiška apmąstymų erdve, kurioje lankomos vietos - autoriaus literatūrinių, istorinių, filosofinių kelionių įžvalgų įkvėpimo šaltinis.

 

Neatsitiktinai paminėjau W.G.Sebaldą, nes būtent su šio autoriaus knygų atmosfera labiausiai man ir siejasi C.Magris tyrinėjimai „Dunojuje“. Tik jeigu W.G.Sebaldo kūryba talpina savyje nemažai poezijos, C.Magrio knyga yra šaltesnė ir galbūt kiek sausesnio enciklopedinio stiliaus (kai kurie skaitytojai C.Magrį ir kaltina būtent dėl šio „šalto intelektualizmo“, „profesoriško dėstymo“, tačiau kažin ar autorius ir kėlė sau tikslą parašyti platesnėms masėms labiau prieinamą kūrinį).

 

Dunojiški rašytojo tyrinėjimai truko apie dvidešimt metų, jis keliavo nuo upės ištakų iki vietos, kur upė įsilieja, kaip rašo autorius, „į didžiąją jūrą“. Autorius keliauja per Austriją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, tuometines Jugoslaviją ir Čekoslovakiją, siekdamas užčiuopti šio regiono sielą, suvokti dunojiškąjį makrokosmosą, daugialypę šių kraštų tapatybę.

 

„Dunojus neretai yra apsuptas simbolinės antivokiškos auros – tai upė, išilgai kurios susitinka, susikryžiuoja ir susimaišo daugybė tautų, ir kuri nėra, kaip Reinas, mitinis genties grynumo sargas. Tai Vienos, Bratislavos, Budapešto, Belgrado, Dakijos upė, juosta, kuri kerta ir jungia, kaip kad Okeanas laikė graikų pasaulį, habburgiškąją Austriją, kurią mitas ir ideologija pavertė daugybialypės ir viršnacionlainės koine, kultūros, simboliu, imperija, kurios valdovas kreipdavosi į „savo tautas“ ir kurios himnas buvo giedamas vienuolika skirtingų kalbų. Dunojus yra vokiška-vengriška-slaviška-romaniška-žydiška Mitteleuropa, priešprieša germaniškajam Reichui, hinternazionale ekumenė, kaip ją Prahoje šlovino Johanesas Urzdidilis; tai pasaulis „už tautų“ (p. 27).


Autorius lankosi miestuose, kaimuose, uostuose, užsuka į kapines, užeigas, antikvariatus, bibliotekas, Drakulos pilį ar namą, kuriame mirė Franzas Kafka. Gamtos aprašymų, vizualumo šioje knygoje nėra daug (dar mažiau rašoma apie sutinkamus žmones, kartais susidaro įspūdis, kad autorius tarsi keliauja nuo žmogiškosios gyvybės išvalytoje erdvėje), tačiau kiekvienoje aplankytoje vietoje autorius pateikia literatūrines, istorines, kultūrines aliuzijas, gausybę enciklopedinių žinių. Upė rašytojui tarsi kamienas, šerdis, nuo kurios į šalies driekiasi daugybė šakų. C.Magris prisimena nemažai žymių kūrėjų – čia sutinkame Kafką, Brechtą, Celine, Heideggerį, Stiffterį, Freudą, Goethe ir daugybę kitų. Autoriaus erudicijai ir regiono kultūros bei istorijos išmanymui, regis, nėra jokių ribų, kiekviena vieta tampa vis kitokios intelektualinės kelionės pradžia. Kartais jos byloja apie grožį ir gylį, o kartais – apie niekšybes ir istorijos tamsą (kuomet autorius lankosi Josefo Mengelės gimtinėje ar Lince, kurį Hitleris įsivaizdavo būsiant užuovėja senatvėje).


Įdomios autoriaus įžvalgos apie miestus, kuriuos „Dunojus suveria kaip perlus“, siekis perprasti jų dvasią (rašytojui miestas yra „didelė kavinė, metodiškų įpročių ir atsitiktinio užėjimo ir išėjimo vieta“, p. 179). Ypač daug dėmesio skiriama Vienai. R.Magris rašo, kad šio miesto devizas yra gyventi ir leisti gyventi, tačiau jis nesunkiai pavirsta cinišku abejingumu, kaip sakė Alfredas Polgaras: „Mirk ir leisk mirti“. Tuo tarpu Budapeštą autorius išskiria kaip gražiausią Dunojaus miestą, „tai naginga savo paties inscenizacija, kaip ir Viena, tačiau iš tvirtos materijos ir gyvybinga, kas yra svetima austriškajai varžovei” (p. 214). Budapeštas keri autorių iliuzioniškumu, imitacijos imitacija, šis miestas džiaugsmingas ir lengvabūdiškai gyvybingas, jame telpa pasaulio prozos peotizavimas, čia nėra būdingos Rytų Europai melancholijos.


Žavi ir autoriaus siekis suvokti, kaip skiriasi „upinės“ ir „jūrinės“ kultūros. „Dunojiška teritorija yra tvirtovė, suteikianti puikią apsaugą nuo pasaulio grėsmių, o jūra, atvirkščiai, yra atsidavimas, ėjimas link naujo ir nepažįstamo, privalu kovoti su vėju, tačiau taip pat ir leistis nešamam bangų” (p. 130), mittleuropinis žemynas yra analitinis, o upė – epiška.


Šis tekstas – sudėtingas, sunkus, reikalaujantis maksimalaus susikaupimo. Tačiau atlygis už tai – smarkiai praplėstas suvokimas apie šio regiono savitumą, kultūrą, istoriją ir tai, kokiais būdais ši „niekada nesibaigianti upė“ tapo gyvybiškai svarbia Centrinės Europos kultūros ir ideologijos arterija.


Recenzijos autorius Audrius Ožalas. Tekstas pasiskolintas iš 15min.lt



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt