2017 m. gruodžio 16 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Kaltė apskritai neturi savo gyvenimo – tai taip pat tikra, kaip tai, jog ji gali atimti tavąjį. Kaltė – tai pats šulinys. (277).

Žmonės myli tave už tai, kad jog jiems nereikia įsitempti, stengiantis suvokti tavo žodžius ir poelgius. Atstumas tarp tavęs ir žmonių turi būti ankštai prikrautas, galvojo Saša, leisdamasi Harboro Keliu, žmonės nori remtis į pažįstamas komodas, aplenkti žinomus veidrožių užutėkius. (152).

O būna ir taip: puikaus rašytojo darbas yra neverčiamas, kadangi vertėjai bijosi, jog nesusidoros su tankiu kūrinio kalbos audiniu. Taip, anot vertėjo Vlado Braziūno, nutiko ir su rusų rašytojos Lenos Eltang kūryba: jos kūrybos sąskaitoje jau susikaupė keletas poezijos ir prozos kūrinių, o lietuvių skaitytojams nubyrėjo tik keletas eilėraščių vertimų. Laimei, kad Braziūnas šį nesklandumą ištaisė ir prieš keletą metų pasirodė antrojo Lenos Eltang romano „Akmeniniai klevai“ sklandus vertimas į lietuvių kalbą.

Asketišką „Akmeninių klevų“ viršelį puošia vienišaujančios moters profilis: sunku būtų įsivaizduoti tinkamesnį viršelio piešinį, nei Daivos Staškevičienės darbą pavadinimu „Kukli asmenybė“. Mat viršelio portretas, apipintas nedalijamais simboliais ir įvaizdžiais, rezonuoja su knygos pagrindinės veikėjos Sašos Sonli daugialypumu. O taip skaitytojas taip pat įspėjamas ir apie knygos „svorį“: besitikintiems, kad knyga tiks lengvam paskaitinėjimui prieš miegą, teks šiek tiek nusivilti. Nes šio romano skaitymas (kaip ir viršelio piešinio šifravimas) reikalauja atidos ir kruopštumo, bet skaitytojui už pastangas bus su kaupu atlyginta – pamažu atsivers sudėtingas ir gilus knygos personažų pasaulis.

„Akmeniniai klevai“ – pulsuojantis, iš laiškų, dienoraščių ir knygos „Paveiksluota žoliaknygė“ ištraukų sulipdytas dviejų žmonių susitikimo pasakojimas. Lena Eltang personažus kuria pamažu, kruopščiai, po dalelę: pagrindinių veikėjų Sašos Sonli ir Luelino Stounberio dabarties laikas fiksuojamas jų dienoraščiuose, o praeities eskizą piešia „Paveiksluotos žoliaknygės“ knygos ištraukos bei veikėjų laiškai.

Iš pradžių, tik panirus į teksto skaitymą, Luelino ir Sašos dienoraščiai, o taip pat įsiterpiantys Sašos pamotės, sužadėtinio ar Luelino kaimynės laiškai, rodos, visai nesusiję, tačiau galop veikėjai suartėja ir išryškėja rašytojos kuriamas sudėtingas, daugiasluoksnis pasaulis.

Knygos pagrindinė veikėja Saša Sonli – rusės ir anglo dukra, pensiono „Akmeniniai klevai“, kuriame neauga nė vienas klevas, šeimininkė. Nebeturinti tėvų ir net tolimų artimųjų (pamotė Heda ir netikra sesuo Drina – išvykusios), Saša lieka jaukintis pasaulio, kuriame pulsuoja jos vienatvė: „Paveiksluota žoliaknygė“, kurioje talpinama visas mamos išmanymas apie augalus, yra vienintelis likęs jos ir Sašos saitas, todėl knyga – brangi kaip niekad. Slėpdama savąjį jautrumą, Saša su išoriniu pasauliu bendrauja savaip: atstumia sužadėtinius, beveik neturi draugų, o galiausiai – netgi nustoja kalbėti. Jos dienoraštyje susikaupia neaiškios kaltės jausmas, juntamas „kitoniškumas“ (aplinkiniai, dėl Sašos didelio susidomėjimo augalais, laiko ją ragana), atsiribojimas, o kartu ir begalinis noras turėti artimą: „O tėtis mirė, nes Heda jo nemylėjo. Nuo šito daugelis miršta, štai aš, pavyzdžiui.“ (82 psl.).

Štai Luelinas Stounberis – profesionalus alkoholikas ir vairavimo instruktorius, bandantis gėrimu išplukdyti iš atminties nemalonius įvykius. Vaikystėje, pavyzdžiui, jis kiek gėdinosi mamos ir ilgėjosi šeimą palikusio tėvo. Suaugusį Lueliną kankinantys neryžtingumas, bejėgystė, prasiveržia judėjimu į niekur, nesugebėjimu keisti gyvenimo. Tačiau „Akmeninių klevų“ herojų nesinori sprausti į lentynėles „vienišius“ ar „keistuolė“ – tai būtų gėdingas sudėtingų personažų portretų susiaurinimas. Veikiau jau Luelinas ir Saša yra gyvenimo įvykiams jautrūs žmonės, dienoraščiuose negailestingai žvelgiantys į save ir į kitus, apmąstantys gyvenimą ir jų pačių roles jame.

Lena Eltang rašo tirštai, teksto audinys (ypač tai ryšku Sašos dienoraščio fragmentuose) užgrūstas citatomis iš kitų kūrinių: į „Akmeninių klevų“ pasakojimą pasibeldžia ir mitologiniai įvaizdžiui, ir šūsnis įvairių autorių, pvz. Dilano Tomo tekstų ištraukų. Vogtais tekstais autorė nužymi veikėjų situacijas, jų nuotaikas – intertekstai organiškai įaudžiami į neskubrų pasakojimą. Jį dailina ir nenuvalkioti, vaizdingi palyginimai, pvz.: „diena nutrūko nuo pavadėlio ir duodasi ratais tarytum nutrūkęs šunytis“ (126 psl.). Savita Lenos Eltang kalbėsena turbūt viena unikaliausių (ir, kaip jau pagirta anksčiau – puikiai išversta) iš šiuolaikinių rašytojų, ir galbūt vien tik dėl jos verta paskaityti „Akmeninius klevus“.

Ir dar – šį romaną sunku susodinti ant vieno suolo su kokia nors knyga, tačiau tikriausiai glausčiau jį prie kito sėkmingo rusų romanisto Michailo Šiškino „Laiškų knygos“ – tiek dėl abiejuose dominuojančio dviejų žmonių ryšio, tiek ir dėl nuosaikaus viršelio dizaino, tiek ir dėl paties pasakojimo konstravimo ypatybės: savotiško leidimo personažams kalbėti „patiems“, intymiai – laiškais ar dienoraščiais.



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt