2017 m. gruodžio 18 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

„Kartais tiesa yra ne tik nuogi faktai, bet ir apsisprendimas, kieno tu pusėje.“

Amerikiečių autorė Susanne Rindell, parašiusi debiutinį romaną „Nusikaltimų metraštininkė“, padėkoje prisipažino, kad šiuo kūriniu pirmiausia siekė atiduoti pagarbą, savo „pirmajai paauglystės meilei – Fitzgeraldo „Didžiajam Getsbiui“.

Raiso universiteto amerikiečių moderniosios literatūros doktorantę pasaulio spauda ir kritikai sutiko išties palankiai. „Šiek tiek šiurpulingos mistikos iš Alfredo Hičkoko repertuaro, dar žiupsnis „Didžiojo Getsbio“ spindesio, ir štai prieš Jūsų akis – juodų šešėlių, ironijos ir intrigų nestokojanti istorija apie kuklią policijos nuovados mašinininkę, kuri praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Manhatane buvo apkaltinta žmogžudyste“ – rašė apžvalgininkai dienraštyje Kirkus Reviews.

„Nusikaltimų metraštininkė“ pasakoja apie dviejų labai skirtingų moterų draugystę, už kurią, viena iš jų turės labai brangiai susimokėti.

Rouzė Beiker, kurios asmeniu ir parašyta ši knyga – pilka, skrupulinga, policijos nuovados mašinininkė, užaugusi našlaičių namuose, auklėta dorovingųjų vienuolių. Šių dėka pramokusi spausdinti mašinėle, džiaugėsi galėdama turėti bent kokį pragyvenimo šaltinį, nes pagal įsigalėjusią to meto tradiciją, dama galėjo turėti pomėgių, bet darbo – niekuomet.

Odalė – paslaptinga, hipnotizuojanti gražuolė, dėvinti pačius madingiausius to laikmečio drabužius, naujoviškas šukuosenas bei brangius papuošalus ir rezganti intrigas policijos nuovadoje. Jos užburiantis balsas, veikdavo klausytojus tarsi nuostabi melodija ir nuodai viename. Ji degte degė valiūkiška energija, jaunatviška aistra, kuria nesunkiai galėjo, bet ką apakinti ir užkerėti. Geidulingas Odalės linksmumas bylojo apie norą visur pirmauti ir apie tai, kad nuo pat pirmų jos pasirodymo romane puslapių – visi šio romano herojai keliaus paskui ją, link rafinuotos, saldžios prarajos. Nes šalia tokių moterų kaip Odalė, leidiesi būti mulkinamas, kad bent akimirkai galėtumei pasijausti ypatingu, pasimėgauti jos dėmesiu, pasimaudyti jos šviesos spinduliuose.

„O štai Odalė puikiai žinojo, kad kartais žmonės trokšta būti mulkinami. Tikėsi ar ne, ji vis tiek kurs savo pasakas. Jas sekdama Odalė nejučia įtraukdavo ir klausytoją – net tada, kai jos melas būdavo akivaizdus, neįstengdavai jam atsispirti. Melavo ji dėl pramogos ir nė nemanė slėpti, kad netiki nė vienu savo žodžiu.“

Kas yra svarbiau - draugystė, absoliutus atsidavimas jai ar teisingumas? „Nusikaltimų metraštininkė“ kviečia skaitytoją pasvarstyti, ar visuotinai pripažįstamos normos, įstatymai yra aukščiau už žmogiškus troškimus ir aistras? Gyventi teisingai ir nuobodžiai, t.y. likti pilka, nematoma policijos nuovados pelyte, ar eiti paskui auksu ir visomis vaivorykštės spalvomis mirgantį miražą, neriant į jį visa galva, neturint net mažiausio supratimo į ką galiausia atsitrenksi ir ar nenuskęsi? Ar galim kaltinti tą, kuri vietoj saugaus pastovumo pasiduoda pavojingai, bet  labai viliojančiai nežinomybei, tiesiai į jos glėbį?

„Ji buvo tarsi miražas, trumpam švystelintis prieš akis ir violojantis vis giliau į dykumą, tačiau negailestingai nuo tavęs tolstantis.“

Galima spėti, kad rašytoja šiuo romanu bandė „užšokti“ ant Fitzgeraldo „Didžiajo Getsbio“ sugrįžimo populiarumo bangos, nes pats laikmetis („džiazo era“), atmosfera tikrai primena šio rašytojo kūrybos kontekstą, bet tai tik  išoriniai panašumai. Rašymo stiliai, žanras šių rašytojų gana skirtingi.

Kažkur skaičiau mintį, kad moterys rašytojos rašo detektyvus, o vyrai rašytojai – trilerius. Manau šiame pastebėjime yra nemaža dalis tiesos. Žinome daug žymių rašytojų „detektyvininkių“ ir labai nedaug rimtų „trilerisčių“. „Nusikaltimų metraštininkę“ priskirčiau ne klasikiniam detektyvo žanrui, o labiau postmodernistiniam. Klasikiniame detektyve tikimasi ne tik paslapties ir intrigos, bet ir galutinio nusikaltimo išaiškinimo su laipsnišku tiesos atskleidimu. Tai gali būti tiek kriminalinio įvykio išsiaiškinimas, tiek egzistencinis supratimas – kas, kaip, kokie motyvai ir panašiai. Šiame kūrinyje nusikaltimas įvyksta, bet galutinės, tikslios jo įvykdymo versijos, su visais įrodymais, įkalčiais – niekas nepateikia. Visumos prasmę, galimą įvykių eigą, rašytoja leidžia interpretuoti pačiam skaitytojui. Nors man atrodo, kad šįkart erdvės, o kartu ir painiavos,  skaitytojo vaizduotei palikta net šiek tiek per daug. Norėjosi daugiau pačios autorės nuorodų į jos sugalvotą įvykių versiją, nes  kaip sakė vienas knygos herojus, medicijos ir filosofijos mokslų daktaras:

„Mes, žmonės, mąstome kategorijomis ir savo patirtį bandome įsprausti į tam tikrus rėmus. Kai kurie iš mūsų – neatpažįstamai iškraipo tikrovę stengdamiesi pritaikyti ją prie savo susikurtos sistemos.“

Šiaip knyga skaitosi neblogai. Susanne Rindell turi gebėjimą kurti įtikinamus personažus, manipuliuoti skaitytoju kuriant intriguojančią atmosferą. Šiek tiek jaučiasi, kad „Nusikaltimų metraštininkė“ parašyta moteriška ranka. Tekste, aprašymuose galima aptikti daug detalių, kurios gana vaizdingai iliustruoja ne tik prabangaus garderobo, interjerų, aplinkos laikmetį, bet ir gana įtikinimai atskleidžia pagrindinių herojų merginų paveikslus, jų jausmus, psichologiją ir pan. Todėl man atrodo, kad šis romanas labiau orientuotas į skaitytojas moteris, ieškančias nebanalios, bet kartu ir nesudėtingos knygos skaitymui paplūdymyje. Šioms turėtų patikt tas tviskantis dvidešimtojo amžiaus pradžios amerikietiškas „šikas“ ir moterų išsilaisvinimo iš ilgų, konservatyvių suknelių, era. Vyrams šis trileriukas („trileriu“ tikrai liežuvis neapsiverčia vadint) bus per švelnus, per daug glamūrinis.

Šaltinis: http://www.g-taskas.lt/susanne-rindell-nusikaltimu-metrastininke/



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt