2017 m. spalio 21 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Visiems mums patinka juoktis ir niekas mūsų taip nenuginkluoja kaip juokas. Tai savitas reiškinys, kuris kelia nuostabą. Jau Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba. Taigi juokas gali būti viena iš filosofijos versmių.

Neklasikinės filosofijos atstovas – prancūzų filosofas Henri Bergsonas (1859-1941) veikale „Juokas“ (1900, „Le rire“) tyrinėja šmaikštumo ir sąmojo fenomenus. Tai fundamentali jo studija ir pagrindinis estetikos veikalas apie komizmo reikšmę, po kurios jis tampa Moralės Mokslų akademijos nariu.

Pasak filosofo, kultūrologo, menotyrininko Antano Andrijausko, Bergsono mąstysenai būdingas mėgavimasis viskuo, kas nuolatos keičia savo pavidalą ir yra beveik nefiksuojama.1 Humoro fenomenas taip pat priskiriamas prie kintančių reiškinių, kurie priklauso nuo epochos, žmonių interesų, skirtingų gyvenimo sričių. Kaip suprantamas ir vertinamas jis, priklauso nuo amžiaus, lyties, išsimokslinimo, gyvenimo patirties, papročių ir bendro kultūros fono.

Mąstytojas kelia klausimus: Ką reiškia juokas? Koks esminis juokingumo elementas?

Jis deda pastangas atskleisti visuotinį ryšį, santykį tarp meno ir gyvenimo, nes komizmas, pasak jo, svyruoja tarp gyvenimo ir meno.

Bergsonas atskiria humorą nuo ironijos. Nors jie abu yra satyros formos, rašo filosofas, tačiau ironijos prigimtis yra oratoriška, o humoras moksliškesnis, nes humoristas yra moralistas.

Humoras, tai moralės perkėlimas į mokslinį lygmenį. Netyčia pasakyti ar padaryti tai, ko nenorėjome yra vienas iš komizmo šaltinių. Todėl išsiblaškymas mums atrodo juokingas. Jei tragedija yra vidinis stebėjimas, tai komedija – išorinis stebėjimas. Komedija – pusiaukelė tarp meno ir gyvenimo.

Filosofas savo veikale ieško komizmo gamybos procesų. Jis klausia: Kokie visuomenės ketinimai jai juokiantis?

Kadangi komiškumas randasi iš to, kas yra žmogiška – juokas turi socialinę prasmę.

Karikatūros menas užčiuopia, išdidina, padaro matomą mechanišką sąrangą. Ryškiausias juokui būdingų bruožų yra jo išraiška veide, kuri mus verčia galvoti apie kažką sustingusio. Veidas tuo juokingesnis, kuo jis stipriau sukelia nerangumo idėją. Imitacija atranda automizmą ir ji kelia juoką. Kartotė gali būti komiškumo elementu. Mes juokiamės iš vaidmenų apvertimo, iš pasaulio „aukštyn kojom“: iš kalinio, kuris moko teisėją, iš vaiko, barančio tėvus. Tai mūsų proto žaidimai. Komizmas taip pat ir mūsų išsiblaškymas.

Knygoje autorius pateikia įvairius juoko apibrėžimus, kilmės šaltinius, metodus, kurie, mano supratimu, gali būti sėkmingai panaudoti režisierių, rašytojų, poetų, dailininkų ir kitų menininkų, kuriant komedijas, satyras, karikatūras.

Šaltinis: http://www.filosofija.info/knygu-apzvalga/juokas/



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt