2017 m. spalio 21 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Adam Zagajewski. Du miestai. Esė. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. V.: Vaga, 2013. 223 p.

2miest

Turiu nemenką silpnybę, kurią mėgstu viešai pripažinti, – velniškai pavydžiu kaimynams lenkams, turintiems puikių eseistų. Ir čia pat riečiu nosį – mes gi turime puikių vertėjų, kurie leidžia pasinerti į sklandžius vertimus. O pavydas užvirė dėl to, kad kitados paklausiau puikios rekomendacijos ir sugraužiau Andrzejaus Stasiuko knygą „Pakeliui į Babadagą“. Likau apžavėta kalbos ir autoriaus-pasakotojo aistros aprašomiems miesteliams. Pagalvojau, kad noriu dar bent vieno tokio puikaus skaitinio – ir neapsirikau, mat Stasiuką su Adamu Zagajewskiu sieja ir tautybė, ir neabejotinai – teksto kokybė.

Esė rinkinį „Du miestai“ lengva ranka pavadinčiau opozicijomis konstruojamu pasakojimu – kalbama ir apie netolimą, totalitarinio režimo pridengtą praeitį, ir nuo istorijos tarsi atsietus asmeninius išgyvenimus; piešiami režimui tarnavusių žmonių portretai ir kartu žiūrima į visais laikais (taip pat ir socialistiniu laikotarpiu) nevaržomai gamtos pavidalais besiskleidžiantį grožį. Tą patvirtintų knygos anotacija, įvardijanti, kad viena iš svarbiausių lenkų poeto, eseisto ir vertėjo kūrybos temų – istorija ir laikas. Štai kelios esė ciniškai vaizduoja sistemą palaikiusių veikėjų galeriją (pvz., „Slapta pirmininko kalba“). Bet ar tikrai viskas juoda arba balta?

Norėtųsi stabtelti ties pirmąja esė, kurią vadinčiau pagrindiniu rinkinio tekstu. Autobiografiškojoje „Du miestai“ pirmuoju asmeniu porinama apie vaikiną, pasiskelbusį benamiu: „Jeigu žmonės skirstytini į sėsliuosius, emigrantus ir benamius, aš, ko gero, priklausau prie trečiosios kategorijos, nors suvokiu ją itin dalykiškai, be menkiausio sentimentalumo ar paties savęs gailesčio (self-pity) šešėlio“ (p. 7). Išvykęs iš gimtojo Lvovo, pasakotojas, kaip ir daugelis jo aprašomų giminaičių, atsiduria bjauriame pramoniniame mieste, Glivicėse. Šlykšti vieta, kaip ir priežastis, kuri privertė dvidešimto amžiaus viduryje dalį Rytų Europos gyventojų nešti kudašių už Atlanto, kitus – įstrigti priverstinėse komunizmo statybose kaip spąstuose. Ir nors tiek laikas, tiek erdvė – nedosnūs malonių jausmų, visgi į istoriją čia žiūrima su smalsumu. Šalia to – pasakotojo intelektualinis brendimas, pasinėrimas į muziką („džiazas man atrodė spontaniškumo, ir net laisvės palaiminimas“, p. 58), knygas (kartais norisi imti skaičiuoti, kiek žmonių tuo metu gelbėjo menas) ir nuoseklus, jautrus prarastojo Lvovo mitologizavimas (nors tekste sunku rasti bent vieną konkretų Lvovo bruožą!). Miestas, miestietiškoji kultūra – su tuo siejamas dingęs laikas ir žmonės, vėliau virtę socialistų niekintinais buržua. Lvovas gyvas tik jų, senųjų emigrantų inteligentų, vangiai slankiojančių Glivicių gatvėmis, atmintyje. „Benamis“ (tiksliau – negalintis gyventi savo prarastajame mieste, mieste, kuris jau nebeegzistuoja) pasakotojas tampa simboline tyliai istoriją apmąsčiusių intelektualų figūra – atrodo, kažkur jiems už nugaros, prisiminimuose tvyro dingusio miesto šešėliai, o prieš akis – absurdiška, nyki dabartis, politinė pilkuma.

Glivicėse augantis pasakotojas balansuoja tarp dviejų polių – tos tikrovėje įtemptos žmonių kovos, prisitaikymo, sprendimų ir nesankcionuotai klestinčio gamtos grožio, kurio glėbin kartkartėmis slėptis bėga visi sociumo nariai. Dalinamasi jaunystės aistromis – nuo buvimo skautu iki fotografavimo. Išryškėja totalitarinio režimo išprovokuoti ekscesai – vienas veikėjas taip nekenčia komunistų, kad niekur neina iš buto, o jei ir išlenda, tai apsitaisęs tik pižama. Pasakotojo seneliai ir kiti vyresnės kartos žmonės vaidina spektaklyje – vaikščiodami po neišvaizdžias Glivices apsivilkę kelių dešimtmečių senumo apdarais, mintyse saugoja Lvovo, iš kurio buvo išgyvendinti, atminimą. Lvovas egzistuoja tarsi Atlantidos archetipas; jame gyvenama tik vaizduotėje. „Benamis“ pasakotojas susikuria savo miestą rankiodamas iš prėskos aplinkos mėgstamas vietas, jas savindamasis – pvz., sporto aikštelę.

Deja, tiek šis, tiek dauguma kitų tekstų gan monotoniški, nuobodoki – gal dėl to, kad linkstama į filosofavimus, kartkartėmis padvelkia publicistika. Žybtelintys įdomesni, vaizdingesni palyginimai lyg ir pataiso padėtį, tačiau norisi organiškesnio gyvybingumo. Tiesa, antroji rinkinio dalis, pavadinta „Instrukcija slaptajai policijai“, jau kiek gyvesnė – gal dėl to, kad ten pereinama prie įdėmaus žvilgsnio į socialistinę santvarką ir tai, matyt, suponuoja drąsesnę kalbėseną. Totalitarinis režimas grindžia save neva iš anksto nulemtu pasaulio žiaurumu: „Mūsų pasaulis yra atgrasus. Bjaurus. Jį sudaro tik godumas, žiaurumas ir ambicijos, o vienintelis dalykas, kuris jį puošia, yra melas“ (p. 72). Anot totalitarinės santvarkos šalininkų, pasaulis yra blogas, jėga ir veidmainystė veikia kaip varančiosios jėgos, o visi kalbantys apie gėrį – melagiai, retorika dangstantys ambicijas. Tad socialistinė santvarka kovoja, ir pirmiausia ji kovoja su prisiminimais: „komunizmas dar paskelbė karą atminčiai. Jausdamasis netvirtai šviežios utopijos dirvoje, komunizmas buvo panašus į pamišėlį, kuris pro savo buto penkioliktame aukšte langus meta visus vertingus daiktus“ (p. 147). Apie šiuos dalykus kalbama pirmuoju asmeniu, kalbėtojas – vis kitas, bet siekis vertinti, suprasti, pažinti totalitarizmo žvėrį išlieka. Autorius tarsi „apžiūri“ jį iš visų pusių. Dar yra trečioji rinkinio dalis, pavadinta „Naujas mažasis Larousse’as“, kuri lyg ir neįveda naujų temų, bet plėtoja senąsias, pvz., klausia, ar gėris turi nuolatinę buveinę žemėje; ar blogis yra pažinus ir suprantamas.

Jeigu kai kuriems skaitiniams būdingas skaitymo sezoniškumas, manyčiau, kad Zagajewskio tekstai yra kiek per didelio kalibro ir kažin ar verta juos vežtis prie jūros. Tai ramus ir lėtas skaitinys tiems, kuriems vis dar nepabodo galvoti apie praėjusio laiko sroves.

Šaltinis: http://www.satenai.lt/2014/08/12/praejusio-laiko-sroves/



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt