2017 m. gruodžio 16 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Autorius:
Virginijus Kinčinaitis
www.bernardinai.lt


Ką tik leidykla „Vaga“ išleido žinomo fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų albumą „Dzūkija – išskaicyta iš dzievulio drabnų raštų...“ Ar tai turėtų mus stebinti? Jokiu būdu. Šito galima buvo tikėtis, maža to, tai turėjo įvykti. Juk 2014 metais ši leidykla plačiai pristatė šio fotomenininko albumą „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, o 2013 metais buvo išleistas pirmasis šio ciklo fotoalbumas „Žemaitėjė – mona meilė“.

Tai, kas pradžioje buvo netikėta ir labai drąsu, per kelerius metus jau tapo būtinybe ir laukimu. Juk taip skambiai Žemaitijos albumu pradėjus tokį leidinių ciklą, privalu judėti pirmyn. Autoriui gerokai įpusėjus tokį fotografinės piligrimystės kelią, jo gerbėjams auga vis drąsesnis tikėjimas, kad visi Lietuvos kraštai pagaliau išsirikiuos fundamentalių Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos tomų pavidalu. Kiek jų turi būti, žino tik pats autorius. O gal dar nežino?

Tai, kad dzūkas su žemaičiu gali ir nesusikalbėti, tai, kad juos skiria skirtingo aukščio dangus, kitokios žolių rūšys ir kitaip pučiantys pavasario vėjai, mes visi puikiai suprantame.

Manau, kad būtent todėl Algimantas Aleksandravičius intuityviai ar sąmoningai savo fotoalbumuose pabrėžia etnografinį regionų aspektą. Mėgaudamasis tarmių skambesiu, jis kuria originalius fotoalbumų pavadinimus. Tačiau kaip klostosi reikalai su šių Lietuvos regionų fotogeniškumu? Kalbiniu pagrindu mes jų ribas atpažįstame ne taip sunkiai, tačiau kaip nubrėžti vizualias sienas, ar jos reikalingos? Kokių pavidalų jos įgyja Algimanto Aleksandravičiaus knygose?

Vakaras – šešėlių metas. Čižiūnai, Varėnos r., 2015. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Žemaitijos albumą pradeda ekspresyviai dramatiškas, tamsoje panardintas Tytuvėnų vienuolyno koridoriaus nukryžiuotasis. Aukštaitiją atveria „debesimis išsipasakoję“ Rumšiškių medinio malūno sparnai. Į Dzūkiją pakviečia Merkinės piliakalnio papėdėje, tarp akmenų, suputojusi Stangės upelio srovė. Kiek tai sąmoningas autoriaus pasirinkimas, aš nežinau, bet kad tai yra tikslus simbolinis sprendimas, kad tokia ikonografija ir nupiešia regionų ribas, matome iš karto.

Vadinasi, nereikia ieškoti Žemaitijos ar Aukštaitijos riboženklių, jeigu menininko vaizduotėje jau tūno šių kraštų vaizdinys. Jeigu jis jau yra išjaustas jo vidinėse įžvalgose. Jeigu tik belieka jį surinkti ir sukomponuoti fotoalbumo atvartų ritmikoje. Žinoma, prieš tai savo regėjimus reikia dar patvirtinti brendant Dzūkijos smėliu, beldžiantis į kaimo trobų duris, kalbinant palaukių šunis, avis, ožkas ir arklius, išvaikštant žiemos provėžas, pavasario potvynius, kalbinant garsių krašto asmenybių vėles jų palaikių trobų pavėsiuose.

Tikėjimą savo vizija reikia patvirtinti kelionės ritualu. Taip buvo visada.

Alėja mena dailininką. Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškė. Balkūnai, Alytaus r., 2015. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Tik jau turint susiformavusį supratimą, galima ryžtis tokiam monumentaliam projektui. Tai ir byloja trečias Dzūkijos fotoalbumas, jo struktūra ir fotografijų seka. Kokia tai seka, kokios svarbiausios jos sudėtinės dalys? Žinoma, tai minėtos išankstinės autoriaus vizijos, netikėtų keliavimo atradimų ir jau turimų fotografijų, visų pirma, šio regiono garsių žmonių portretų derinys. Iš karto turiu pasakyti, kad šią įvairovę labiausiai pagyvina paprastų bet ypač fotogeniškų Dzūkijos krašto žmonių portretai. Tai išskirtinis šio albumo, o gal regiono, bruožas. Miestelių gatvelėse sutiktos prakaulios ir tvirtos linksmuolės senutės spindi tokiu „stoišku optimizmu“, užkrečia tokia pozityvia energija, kad nori ar nenori su šypsena prisimeni visus, tik jau savo nuotykius šio krašto kaimeliuose, sraunių upių posūkiuose, smėlingoje girių tankmėje. Dirvožemio skurdas ir atviros šypsenos, užkalti prekybiniai kioskai pievose ir palaidų karvių bandos upių pakrantėse, ar iš vieno kaimo į kitą upių sekluma brendantys amžini „dzūkinukės“ ragautojai rikiuojasi atmintyje kaip kokie archetipiniai šio krašto vaizdiniai.

Kaip juos sustiprinti? Algimantas Aleksandravičius imasi jau išbandytų priemonių. Visų pirma pasitelkia savo trumpas poetines, istorines, faktografines įžvalgas. Tai daro delikačiai, nenustelbia vaizdų savipapankamumo. Tiesiog praplečia juos sava poetine metafora ar lakonišku aprašymu. Tačiau vizualus pasakojimas lieka svarbiausias. Juk pačioje fotografijoje vaizdų poetikos ir istorinių ar socialinių faktų ir taip apstu.

Bitininkas Romas Norkūnas. Musteika, Varėnos r., 2014. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Tiesiog reikia žiūrėti. Ir tuomet, ilgiau žiūrint, tarp šykštaus teksto ir sodraus vaizdo gimsta trečia zona – ilgesio, praradimo ir liūdesio žemė. Tai nebe fakto ir matomo vaizdo teritorija. Tai jau kitokių išgyvenimų erdvė. Tiktai kur ji randasi, kur jos vieta?

Žinoma, praeityje. Daugelis fotografijų tiesiog klupdamos skuba paskui kosmoso užmarštyje išnykstančius krašto praeities kontūrus. Visų pirma – tai memorialinės Dzūkijos vietos, garsių regiono žmonių gimtinės. Būtent šios vietos atspariausios dūlėjimui ir nyksmui. Liečiantis prie vietų, siekiama prikelti čia sugalvotus gyvenimo įprasminimo būdus, šiose vietoje gimusį unikalų kalbėjimą apie pasaulį ir save.

Kaip tai padaryti? Per arklio akies bedugnę kreiptis į Subartonių kaime gimusio Vinco Krėvės vėlę? Ne tik Algimantas ieško Krėvės gimtinės, kelio į savo vaikystės pasaulį nuolat ieškojo ir pats rašytojas. Todėl jo tekstai ir fotografo objektyvo ieškiklis kai kuriuose taškuose lemtingai susitinka. Gal fotografijoje „Sutiktas pas Krėvę“ baltuojančios trobos langinės priklauso Krėvės Dvainio trobai? Apie ją rašytojas sako: „Įeini žmogus Dvainio pirkion lyg kokion duobėn, nes asla priemenėj aukštesnė negu pirkioje. Durys žemutės, iškrypusios. Įeinant reikia žemai nusilenkti, kad kaktos nesudaužytai. Asla molinė, gal jau visa savaitė kaip nešluota, purvyno iki klupsčio, ypač pas duris, kur ant žemo suolelio stovėjo visuomet vandens kibiras, o po suoleliu pilni pamazgų ceberiai. Ceberiai, matyti, tekėjo, nes po suoleliu visuomet dvokdavo klanas.“

Perėjimas. Šv. Jurgio bažnyčia. Veisiejai, Lazdijų r., 2014. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Kaip Krėvė klaidžioja savo atminties labirintais, taip Algimantas Aleksandravičius braunasi per raizgias dzūkiškų kaimų sodų obelų šakas, svyrančių medinių tvorų rikiuotes ir išpuoštas verandas. Prašosi pas Lynežerio ilgaamžes, pas skarotas giesmininkes ir audėjas. Brenda vienišų žiemos šunų pėdomis. Vejasi vasaros Kapiniškių vakaro saulę ir vėl sutinka Vincą Krėvę, kuris kartu su savo draugu kažkurią įkaitusią jaunystės pavakarę ėjo į ežerą maudytis: „Pas ežerą buvo vėsu; mudu sėdėjova ir gulėjova ten, vejelėj, ilgą laiką ir būtuva dar ilgiau sėdėjusiu: tiek ten buvo ramu ir gera; bet debesys ėmė slinkti padangėmis vis tirštesni, vis tamsesni, pabrinkę. Toli, ten kažkur už kalno, už girios, sugriaudė, ar gal mums tik pasirodė, kad griaudė.“

Debesys Dzūkijos albume yra visateisiai veikėjai. Tiesiog nespalvota fotografija įpareigoja išnaudoti visą jų dangišką grožį. Kai kur jie ypač dramatiški, kaip kasdieninių 90-metės Bronislavos pasivaikščiojimų po kaimą metu. Močiutė spinduliuoja tokia jėga, pasitikėjimu, jai taip dera seni kaliošai ir aptemptas languotas švarkelis, kad nenorom prisimenu savo Žemaitijos kaime gyvenančios mamos padūsavimus. Ji negalinti išeiti pasivaikščioti, nes kaimynės apšnekės. Juk kaime niekas nevaikšto be tikslo, visada reikia kažkur eiti, kitaip gali sukelti visokių keistų įtarimų. Tai ir laukia sutemos. Tuomet tyliai išeina. Toks nerimas negresia Algimanto sutiktoms dzūkėms. Ypač savadarbėmis ėjimo lazdomis pasiramsčiuojančiai 90-metei Antosei iš Kaniukų kaimo. Tai savo kontrastingumu, šešėlių dinamika itin graži fotografija.

Pasaulį pakeliu ant piršto, pasaulis mums, vaikams, priklauso. Vėjūnėlės parkas, Druskininkai, 2015. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Tačiau grįžkime prie teksto – fotografijos. Sulopyti Paterių kaimo trobesiai, prie medžio pririštas ir jo šešėlyje tūnantis susivėlęs kudlius, dar vandens dubenėlis šalia. Tai viskas, kas liko iš Sigito Gedos gimtinės? „Išaušo vasara... Lapotais upių slėniais eičiau... Žydinti naktie,– snieguotos pienės... Ir jėga kažkokia (prisiminiau alsuojančią žibuoklę...) mane patraukė vieškelių ūksmėn“, – skelbia savo pasitraukimą iš tėvonijos Sigitas Geda. Po to visą gyvenimą grįžta poetinių archetipų ornamentais į tą pačią gimtinės naktį.

Kokių vaizdų, tekstų, garsų, kvapų atitikmenų reikėtų tokiai nakčiai prikelti? Gal užtenka to, kad Algimantas Aleksandravičius jau daug metų kaip savo kūrybos devizą kartoja Sigito Gedos žodžius: „Mano akys dažnai būna skolintos / iš žvėries / arba paukščio...“ Būtent tokios, veriančios, poeto akys yra ir šioje knygoje. Daugelio kitų garsių dzūkų portretai šiame fotoalbume tikrai nuosaikesni. Nebent fotografas susiduria su šiuolaikinio meno atstovais, pavyzdžiui, charizmatiškais broliais dvyniais Algirdu ir Remigijumi Gataveckais. Tuomet gimsta įsimintina, šviesiai veidrodinė kompozicija.

Labai įdomus ir Alytuje gyvenančio savito keramiko Audriaus Janušonio portretas. Audrius yra tikras lipdybos meno virtuozas. Tai, kad jo veidas ir akys stingsta molio masėje, molis ir kūnas keičiasi vietomis, kaip Pigmaliono ir Galatėjos istorijoje, labai tinka šio išskirtinio menininko esybei perteikti.

Meškis ir Bronislava. Daugai, Alytaus r., 2015. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Turiu šiame albume ir kitų favoritų. Visų pirma – tobulos šukuosenos Meškį ir jo šeimininkę Bronislavą, sapnišką tapytojo Pauliaus Šliaupos portretą, skausmingai aštrų Mindaugo Černiausko žvilgsnį, Margionių kaimo „Rudenėlio“ šventės linksmuolius, Rimo galvos šarvus nuo lietaus, kinematografinį karalienės Beatričės siluetą, vaiduoklišką Zervynų pėdsekį, žydinčio krūmo raitelį, kosminį sveikos Marijos giedojimą Daulėnuose, nuo pavasarinių žiedų klumpančią rašytojo Vanagėlio gimtinės tvorą.

Sušvito prošvaistė tarp senų medžių poeto Albino Žukausko gimtinėje. Nusigręžė į sraigę panaši karvė, mirktelėjo langais sodyba tolumoje. Tiesiog puikus duslaus Johno Constable‘o peizažo atitikmuo. Ar tikrai reikėjo belstis Algimantui iki lenkiškų rašytojo Bubelių, gal buvo galima aktualizuoti atmintį kitaip, gal pakanka paties Albino Žukausko išpažinties – „kad ir ką rašyčiau, kūrinio apygardose visada šmirinėja tėvonija. (...) Esu labai dėkingas savo jaunystės upynams, ežerynams, dirvoms, pievoms ir raistams, miškams ir pomiškiams, skynimams ir želdiniams už brangias dovanas, už palankumą: saulėtekius, priešpiečius ir pietpiečius; lenkiuosi šviesybių mėnultekiams, tamsybių bežvaigždybėms – rudeninėms – už vilko akį – laužą Pamario ežero krantuose, kvepiančią žuvienę, tylų siaudesį, kaitrią krūminukę.“

Rasos Jonionyse. Jonionys, Varėnos r., 2015. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Manau, kad reikia, reikia dviejų kūrėjų vaizdų ir tekstų jungtuvių, kad nors vieną akimirką suvoktume vaikystės dangaus skliauto svarbą pasaulėjautai ir kūrybiškumui. Kad suprastume, jog iš tikrųjų šis dangus piešia žvaigždes mūsų paveiksluose, o ne mūsų vaizduotė. Jeigu mums šito nereikia, tuomet tikrai reikia Algimantui Aleksandravičiui. Tegul tai lieka jo lemtingu apsėdimu, tegul jis audžia regionų vaizdinius iš šešėlių ir šakų, debesų ir tvorų, upių ir bažnyčių bokštų. Anksčiau ar vėliau ši fotografinė kraštovaizdžio kūrybinių ištakų archeologija atras savo vietą.

O dabar tegul neša mūsų baidares rami Merkio upės srovė ir tegul atveria pačius gražiausius Lietuvoje vingių skardžius. Tegul plukdo toliau nuo tikrovės, nuo pastoralinėje paupių gamtoje nusėdusių gatvinių kaimų, kuriuose ekologišką naminukę jau seniai pakeitė degtine skiestas „Žalčio stipriojo“, „Gintarinės putos“, „Tautinio“, ar „Vilko“ alus, dichlofosiniai „Ruletės“, „Monikutės vasaros“, „Rojaus“ ar „Skrydžio“ vynai. Kur jau mėnesio pradžioje vietinėse parduotuvėse praskolinamos pašalpos. Kur pagrindinė mėlynaveidžių ir vėjo perpučiamų klientų avalynė – nedylančios kroksų klumpės, o supirktos apylinkių pievos dvokia nitratais.

Tokios yra lietuviškos universalijos, visus regionus vienijanti simbolika. Todėl kartais taip norisi etnografiškumo, ribų, skirtumų, įkvėpimo žemės pėdsakų. Taip norisi nespalvoto, praeities koordinatėms brėžiamo, estetiško pasaulio, kuriame dar dega Margionių vidurdienio Vėlinių laužas.

Margionyse tebedegami Vėlinių laužai. Margionys, Varėnos r., 2014. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt