2017 m. spalio 21 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Autorė: Jurga Mižutavičiūtė
http://vmgonline.lt

Svogūnų sriuba, coq au vin, krembriulė. Kokia pirma mintis šauna galvon? Aišku, Paryžius. Šakšuka, baba ganoush, gaspačas? Ar tai gali būti šiandienos paryžiečių virtuvė? Mano galvoje, pilnoje stereotipų ir mitų apie prancūzus, tai tikrai ne, bet Davidas Lebovitzas savo knygoje „Mano Paryžiaus virtuvė“ („Vaga“, 2015 m.) sako, kad gali.


Amerikietis D. Lebovitzas daugiau nei 13 metų praleido „Chez Panisse“ restorane, tuomet nusprendė mesti darbą ir atsidėti knygų rašymui, o dar vėliau – ir persikelti gyventi į knygų rašymui taip tinkamą romantiškąjį Paryžių. Ir štai jau daugiau nei 10 metų jis ten gyvena ir leidžia puikias knygas. „Mano Paryžiaus virtuvė“ yra antroji lietuviškai išleista autoriaus knyga.

Viename interviu paklaustas, apie ką ši knyga, autorius atsakė, kad tai yra istorija apie tai, kaip jis gamina Paryžiuje, kur apsiperka, ką perka, apie draugus, pažįstamus, apie įkvėpimus ir kurioziškus nutikimus užsieniečiui gyvenant turistų šlovinamoje Prancūzijos sostinėje. Kitaip tariant, apie kasdienį gyvenimą.

Į knygą galima pažiūrėti ir kaip į savotišką dienoraštį. Kažkurioj recenzijoj radau labai taikliai parašyta – tai meilės laiškas Paryžiui. Ak! Bet negalvokit, kad tai yra sentimentali ir seilėta knyga. Nieko panašaus. Priešingai – autorius yra cinikas bambeklis su puikiu humoro jausmu ir dar meistriškai mokantis pasakoti, pasišaipyti iš prancūzų ar savęs.

DSC_7287
Knyga „Mano Paryžiaus virtuvė“. (Jurgos Mižutavičiūtės nuotr.)

Taigi apie receptus. Knygoje jų yra 100. Rasite užkandžių, pirmųjų ir pagrindinių patiekalų, garnyrų ir desertų. Kaip ir kiekvienoje normalioje receptų knygoje. Kokie receptai vyrauja? Aišku, prancūziški, bet rasite ir Artimųjų Rytų, Indijos receptų, kuriuos prancūzai adaptavo savo skoniui, rasite ir autoriaus interpretacijų. O kiekvienas receptas yra lydimas kokios nors istorijos. Arba greičiau atvirkščiai. Kiekviena istorija turi savo receptą. Ir šiais laikais, kuomet viską galima rasti internete, receptai turi turėti tikrai kažką tokio ypatingo, kad žmonės pirktų knygą. Pavyzdžiui, indiškos nan duonos receptų rasite visur, bet ar rasite nan duoną su „Laughing Cow“ sūriu? Grikinių miltų lietinių receptų irgi gausu internete, bet ar ten rasite kur parašyta, kad „pirmasis lietinis paprastai yra niekam tikęs (arba kaip man – pirmieji du), todėl nenusiminkite. Šis receptas surašytas taip, kad iškepsite du papildomus lietinius, kuriuos aš nurašau tiems pirmiesiems nepavykusiems“. Smulkmena? Bet naudinga.

Davidas yra pagarsėjęs savo desertais. Pati esu ne kartą kepusi jo pyragus, nusivilti tikrai neteko, o vieną jų jau tiek daug kartų esu gaminusi, kad net laikau savu. Vartant šitą jo naują knygą mintis kyla viena – išbandyti norisi beveik viską. Čia tas pats, kaip atsiverti Nigelio Slaterio ar Yotamo Ottolenghi knygas. Sklaidai lapus ir galvoji – aha, noriu šito, bet pirmiau išbandysiu šitą, o gal šitą, o tuomet verti toliau, randi desertų skyrių, kurį taip pat norisi išbandyti visą. Kol kas išbandžiau tris receptus – kvapiųjų moliūgų ir duonos sriubą, grikines madlenas ir laurų lapų keksą su apelsinų glajumi, nes be keksų aš negaliu gyventi.

DSC_7288
Knygos autorius D. Lebovitzas garsėja savo desertais, o jų šioje knygoje gausu. (Jurgos Mižutavičiūtės nuotr.)

Kvapiųjų moliūgų ir duonos sriuba man labai patiko. Tik man labiau išėjo kaip troškinys. Bet jei įpiltumėm daugiau sultinio, tai gautumėm sriubą. Ir nepatingėkite dieną prieš išsivirti gerą ir stiprų vištienos sultinį. Tai juk tikrai nėra sunku, o skonio ir „kūno“ sriubai sultinys suteikia labai daug. Bevalgydama dar pagalvojau, kad įdėjus vištienos išeitų irgi ne ką prastesnė sriuba-troškinys.

Su laurų lapų keksu viskas yra gerai, išskyrus tai, kad ten tų laurų lapų skonio nelabai ir jaučiasi. Jei jie ir jautėsi, tai juos užgožė kvapi apelsino žievelė. Kitą kartą aš rinkčiausi autoriaus duodamą kitą kekso variantą tik su apelsinais. Ir tai, spėju, būtų geresnis variantas.

Anksčiau madlenas man patikdavo kepti šeštadienio rytais, iš vakaro joms užsimaišius tešlą. Davidas joms paskyrė visus 5 knygos puslapius su gausiais patarimais ir dviem madlenų receptais. Vienas yra paprastas, kurį, beje, esu išbandžiusi gerokai anksčiau. Lengvai galite jį rasti internete įvedę į paiešką – „David Lebovitz madeleines“. Jos visada pavyksta ir yra skanios. Grikinės madlenos yra kiek kitokio skonio. Jos yra gerokai tvirtesnės nei keptos vien iš kvietinių miltų. Man tikrai patiko, bet jas kepant reikia atkreipti dėmesį, kad dėl grikinių miltų spalvos yra sunku tiksliai nustatyti, ar madlenos yra iškepusios (šita pastaba irgi yra parašyta knygoje). Tai teks visas tas 9–10 min. praleisti žiūrint į orkaitę.

DSC_7355
Grikinės madlenos pagal D. Lebovitzo receptą iš knygos „Mano Paryžiaus virtuvė“. (Jurgos Mižutavičiūtės nuotr.)

Taigi, ar knyga verta jūsų dėmesio? Be abejo, taip! Kam ši knyga galėtų netikti? Galbūt visiškiems naujokams virtuvėje. Bet, kita vertus, tai galėtų įkvėpti gaminti. Juk pats autorius rašo apie gaminimą „au pif“, arba „iš nosies“, kas prancūziškai reiškia gaminti „iš jausmo“ – „receptai tėra gairės, pradžios taškai, nuo kurių virėjams reikia atsispirti. Vadovaukitės jais, tačiau raskite savo kryptį. Taigi siūlau jums perimti prancūzišką požiūrį į virtuvę ir gaminti „pagal nosį“. Tik prieš tai būtinai nusiplaukite rankas“.

Jurga Mižutavičiūtė
www.strelkabelka.lt



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt