2017 m. gruodžio 16 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   

Autorė: Kristina Janulytė
http://www.15min.lt



Andrejų Kurkovą (g. 1961) drąsiai įvardinčiau kaip bene populiariausią šių dienų Ukrainos rašytoją, žurnalistą, aktyviai dalyvaujantį politiniuose, visuomeniniuose renginiuose, rašantį straipsnius spaudai. Jo knygos (kurių autorius yra parašęs virš 20) verčiamos į kitas užsienio kalbas.

Viena jų – „Iškyla ant ledo“ – pasirodžiusi 2002 m., spėjo pelnyti ir Lietuvos skaitytojų simpatijas. Praėjus geram dešimtmečiui 2015-aisiais išverstos dar dvi šio autoriaus knygos: romanas „Bikfordo pasaulis“ ir „Maidano dienoraštis“.

„Bikfordo pasaulis“ – romanas, tiksliau, romanas-fantasmagorija, perskaitau ketvirtajame knygos viršelyje. Apibūdinimas labai taiklus, nes visa knyga primena nerealią, fantastinę, vaizduotės sukurtą iliuziją. Tokiame pasakiniame pasaulyje pinasi kelios siužetinės linijos: Goryčiaus ir vairuotojo, o taip pat jaunesniojo matroso Charitonovo, einančio nuo Juodosios jūros ir laikančio rankoje Bikfordo virvelę, pritvirtintą prie dinamito, kelionė. Virvelė, regis, įduota ir skaitytojui. Tad neišvengiamai keliaujama kartu su Charitonovu per neperžengiamas tankmes, stebimas veikėjo įkalinimas generolo Lykovo kalėjime, vėliau prieinamas muzikinis lageris, kuriame nuolat repetuojantis orkestras surengia koncertą. Ir tai dar tik pradžia. Netikėtos erdvės, saviti personažai, sunkiai apibrėžiama laiko tėkmė nukelia į spalvingą autoriaus fantaziją.

„Maidano dienoraščiai“, apie kuriuos ir norėčiau pakalbėt plačiau, priešingai, iš vaizduotės grąžina į realų pasaulį. Knyga suintriguoja vien perskaičius pavadinimą. Šiais laikais dienoraščio publikavimas nėra itin dažnas reiškinys. Juk dienoraštis neatsiejamas nuo asmeninės erdvės, žodžių, nesugebėtų ištarti garsiai, skirtų pačiam sau. Būtent todėl, paėmus į rankas kito užrašus nors trumpam pasijuntu nejaukiai, tarsi, braučiausi į privačią erdvę, juolab, kad įžangoje pats autorius prisipažįsta, jog ilgai neprisivertė iš asmeninių dienoraščių išrinkti to, kuo būtų pasirengęs dalintis su kitais. Susimąstau: kas turėjo įvykti, kad pagaliau būtų perlipta viešumo riba? Atsakymą diktuoja pirmieji puslapiai, kurie pradedami 2013 m. lapkričio 21 d. įrašu: „Paskelbtas ministro pirmininko Mykolos Azarovo pareiškimas, kad Ukraina laikinai stabdo rengimosi pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga procesą. <...> Reakcijos į Azarovo pranešimą nereikėjo ilgai laukti. Vakarop žmonės pradėjo rinktis Nepriklausomybės aikštėje, Maidane.“

Renkasi žmonės, kaupiamos šiltų drabužių, maisto atsargos, vyksta eisenos, demonstracijos, palydimos garsinėmis granatomis, guminėmis lazdomis ir „tituškomis“. Taip prasideda proeuropietiški protestai, sutrikdę ramų Ukrainos gyvenimą. Turbūt autorius teisus rašydamas, kad „kol pačiam žmogui ir jo šaliai nenutinka nieko ypatinga, gyvenimas atrodo begalinis ir stabilus.“ Man sunku įsivaizduoti Maidaną virstantį ringo arena, o dar sunkiau patikėti, kad šis vaizdas Kurkovo buvo matomas kasdien, paėjus vos 500 metrų nuo namų. Štai tas akstinas, pagalvoju, tas pūlinys, privertęs atidėti svyravimus į šalį ir paskatinęs išleisti knygą.

Paėmus skaityti dienoraštį, visų pirma, atminty iškyla daugelis kitų, seniau skaitytų (ar bent vartytų) dienoraščių. Tai ir Maceinienės, pabėgėlių stovykloje Vokietijoje rašytas dienoraštis, ir Savickio, artėjančio karo nuojautų kupini užrašai, ir Kubiliaus dienoraštis, kurio puslapiai slėpė sovietmečiu neleistinas mintis ir apmąstymus. O kur dar Kafkos ar Meko dienoraščiai... Visi jie buvo parašyti tam tikrais lūžio taškais, karo laiku, tremtyje, kai buvo reikalinga atrama, „išsirašymo“ galimybė. „Noriu tęsti toliau savo atsiminimus <...>. Reikia juos parašyti, kad jie nebeslėgtų taip mano sielos“, – dienoraštyje rašo Maceinienė. Slegia tūnojimas aklinoje tamsoje, bijant dėl savo gyvybės, matomos bombardavimo aukos, kupini skausmo moterų veidai, nes „jų sūnų, brolių, vyrų jau nėra...“. Dienoraštyje šios patirtys „išrašomos“, o tuo pačiu prisiminimais stengiamasi persikelti į laimingus laikus: „Ir vėl siela skrenda namo. Ten neužmirštami gegužės rytai, kai pro atviras balkono duris sklido į kambarį lakštingalų suokimas, o mažam mėlynam vežimukyje rankytes atmetęs miegojo ką tik pradėjęs gyventi Augutis.“ Tai, kad rašymas katastrofų fone tampa savotiška terapija, o dienoraštis – tekstu, į kurį bėgama nuo pasaulio absurdiškumo, regis, jau yra tapę tam tikra tendencija.

„Kiekviena išgyventa diena, kiekviena valanda čia įgyja vertę, kur kas didesnę už ištisos stabiliai nugyventos savaitės“, – mano svarstymus paliudija Kurkovas. Galbūt todėl autorius dienoraštį rašė bene kasdien. Dažni įrašai, yra tam tikras būdas pažvelgti į praėjusią dieną reflektuojant įvykių gausą, mėginimas susivokti, įrašyti slenkant dienai užčiuoptą būtį.

Prisimenu skaitytą interviu su dramaturgu M. Macevičiumi ir jo pasakytus žodžius: „Kuriu apie tai, kas skauda.“ Manau jie puikiai atsispindi ir šiame dienoraštyje: „Anuomet žodžio „žiauriai“ reikšmė buvo kita, švelnesnė nei dabar.“ Ir išties, skaitant apie nuogai išrengtus, mušamus protestantus, tėvus, vedančius savo vaikus požeminėmis gatvėmis į mokyklą, nesunku pajusti tvyrantį nerimą, iš teksto kylančią nežinomybę dėl rytojaus, o kartais ir dėl šios dienos baigties.

Baimės ir nesaugumo nuojautas liudija 2014 m. vasario 11 d. įrašas, kuriame Kurkovas sulaukia savo dukters Gabi skambučio: „Aš viena, Tania išėjo, prie mūsų durų sėdi trys juodai apsirengę vyrai. Man baisu. Ką daryti?“ Vaiko klausimas verčia įsitempti, sunerimti ir nervintis. Nerimas dėl šeimos tampa viena tų patirčių, kurias sunku laikyti savyje. Skauda Kurkovui ir dėl matomo nužmogėjimo („dabar visa Ukraina žiūri vaizdo įrašą „Youtube‘e“, kaip Hruševskio gatvėje milicininkai išrengė nuogai protestų dalyvį kazoką“), ir dėl atsainumo („varpo šerdis atitrūko ir dundėdama krito ant grindų. „Nieko baisaus, – pasakė šventikas, – blogai pritvirtino. Eime išgersime arbatos!“), vangumo („milicininkas padėjo ragelį. Net nepagalvojęs, kad kas nors gali prašyti pagalbos arba pranešti apie nusikaltimą“). Pabandau save pastatyti į jo vietą, tuomet geriau suprantu jo reakcijas: pyktį, nusivylimą, bejėgiškumą. Kaip pats autorius įvardina jį apėmusią būseną: „...sielos sąstingis. Gal fizinis nuovargis, gal emocinis išsekimas.“
Jaučiamas nusivylimas vertybėmis, aplinka, žmonėmis knygoje įgauna ironijos prieskonio. Tiesa, labai subtilaus. Pavyzdžiui, pašiepiant nepavykusį mitingą rašoma: „Mitingas sklandžiai perėjo į koncertą ir arbatos plastiko puodeliuose dalijimą.“ Arba: „Vakar Kryme prorusiškoji Liaudies savigyna užėmė vyno gamyklą „Livadija“. Tikiuosi, užpuolikai atsinešė užkandos!“

Ironiški intarpai pagyvina pasakojimą, sukelia lengvą šypsnį. O tuo pačiu dar labiau išryškina skaudulius. Juk pasakoti prisidengus skepsio kauke – lengviau.

Maidano dienoraščio apibendrinimas galėtų skambėti taip: Maidano dienoraštis – autentiškas liudijimas, unikali patirtis, kuria remiantis pasakojama apie įvykius šalyje. Autorius ne tik nušviečia politinę situaciją, istorinius kontekstus, bet ir perteikia eilinio žmogaus buvimą katastrofos akivaizdoje... Toks apibendrinimas galimas, tačiau jis jau yra tapęs tam tikra etikete, kurią kartojant iš tiesų nieko naujo nepasakoma. Siūlau pakreipti žvilgsnį kita linkme, pabrėžiant, kad knygos žavesys kyla iš galimybės „susipažinti“ su autoriumi, t. y. jo rašymo stilius, reakcijos į įvykius, santykis su aplinka, dalykai, kurie pasirenkami fiksuoti, o kurie – ne, leidžia pažinti patį asmenį. Dienoraščiui tapus erdve, kurioje kalbama apie sopulius, vertybes, žmogiškumą ir nužmogėjimą, Euromaidano liudininkas tampa ne tik istorijos vadovėlių figūra, bet geru pažįstamu, su kuriuo nueita bendra kelionė.

Kelionė kalbant apie tai kas svarbu.
Kas bendra.
Kas skauda.



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt