2017 m. spalio 21 d.
 
Apie leidyklą
Anonsai
Naujienos
Leidiniai
Autoriai
Partneriai


Apie knygų centrą
Paslaugos
 
Užsiprenumeruokite naujienas!
 
El. paštas



APIE MUS RAŠO   


Autorė: Nijolė Narbutaitė
Literatūra ir menas, 2016-03-04 nr. 3557
 

Algimantas Aleksandravičius. „Žemaitėjė – mona meilė“, „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, „Dzūkija –­ išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų...“. – V.: „Vaga“, 2013, 2014, 2015.




Vis dar šiek tiek stebiuosi, kad žinomas mūsų fotoportretistas Algimantas Aleksandravičius dedikavosi albumams „Žemaitėjė – mona meilė“, „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“ ir „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų...“. Trumpumo dėlei vadinsiu juos „Žemaitija“, „Aukštaitija“ ir „Dzūkija“. Jau ir „Suvalkija“ ne už kalnų... Tas nenuspėjamas energijos užtaisas, avangardo citadelė, postmoderno reprezentantas ir... regionai. Iššūkis sau pačiam? Užsitęsusi užgaida? Bet, galiausiai, jei rezultatai neprasti – kodėl gi ne?

2015 m. antroje pusėje pasinaudojau labai gera proga atsiversti visus minėtus albumus, vieną po kito, apytikriai kas du mėnesius naują. Tuomet, peržiūrėjus „Žemaitiją“, pamaniau: „Geras“, „Aukštaitiją“ – „Hm, geras...“, o po „Dzūkijos“ netikėtai sau turėjau pamanyti: „Geresnis!“ Dar daugiau, geresnis akivaizdžiai. Nors tai nereiškia, kad akivaizdumą paprasta išvilkti į dienos šviesą. Priešingai, akivaizdžius dalykus net įvardyti kartais sudėtinga. Todėl rašiau, pergalvojau ir vėl rašiau jau kitaip. Gana.

„Dzūkija“ yra konceptualiai brandžiausias, o vizualiai, emociškai ir dar kaip tik norite vientisiausias, švariausias, mažiausiai „kultūrinių triukšmų“ išspinduliavęs regionų ciklo albumas. Gaila, kad ne nuo Dzūkijos prasidėjo ši vaizdų kelionė. Prasidėjo nuo meilės Žemaitijai. Meilė gimtinei – iš pirmo žvilgsnio natūrali ir nuosekli pradžia. Tik meilei reikia gerai apmąstytos dermės. O Aleksandravičius kunkuliavo jausmu, bet dar nežinojo, kaip jį tiks­liausiai išreikšti. Emociškai – pasiruošęs, tačiau konceptualiai, ko gero, ne itin. Lyg būtų per daug užsimota, daug padaryta, bet vis dar nesuvokus, kas svarbiausia. Meilė kraštui nepaneigiama, tačiau vidinis albumo stuburas... nesuformuotas. Juk „Žemaitijos“ projektas brandintas ilgiausiai, regis, septynerius metus. Ir (nesuvokta?) užuomina į albumą įdėta. Ką turiu omenyje? Antai 190–191 puslapių profesorius Alfredas Bumblauskas aptinkamas (bet neminimas) ir 278 puslapyje. Klausteliu retoriškai: kurioje fotografijoje šis didis ir didelis žmogus atsiskleidžia kaip savas tarp savų? Kurioje nuotraukoje santykį su savo šaknimis matome, o kurioje turime projektuoti?

Apmąstytas atsakymas į klausimą, kokią Žemaitiją kaip visumą savo nuotraukose noriu perteikti, būtų visus albumus pavertęs dar savotiškesniais, vientisesniais ir kartu kontrastingesniais, gal tas žodis tiktų labiausiai. Dzūkija, kaip pirmas regionas, Aleksandravičiui būtų padėjęs greičiau prisipratinti peizažą, pajusti gamtos ir žmogaus abipusę priklausomybę. Ir per tai pamatyti regiono žmones, jų skirtingumą ir iš to plaukiantį įdomumą. Albumai sufleruoja, kad tai galėjo įvykti.

Suprantu, kad persilaužimas buvo sudėtingas. Iš universalizuoto, konceptualiai ir techniškai tvirtai suręsto portreto, kaip kūno, geismų, baimių ir prigimties prieštaringumo fiksavimo lauko, šokti į žmogaus vaizdavimą jo gyvenamoje aplinkoje. Iš esmės tai sūnaus paklydėlio grįžimas prie šaknų, iš postklasikinės į klasikinę, buračišką vaizdavimo tradiciją. Ir drąsos tam reikia, ir avantiūrizmo. Bet šių savybių Aleksandravičius nestokoja! Dar reikia distancijos, atsitolinimo nuo ankstesnio įdirbio tiesioginės įtakos. Ir, viena vertus, bent iš dalies distancija buvo kuriama – prieš tai netrumpą laiką fotografuotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas. Kita vertus, didesnei distancijai kurti sutrukdė paprastų paprasčiausia inercija. Skirmantas Valiulis dar ankstyvųjų 2002-ųjų „7 meno dienose“ publikuotoje recenzijoje „Opozicijų sambūris“ labai taikliai demaskuoja avangardisto Aleksand­ravičiaus nenuoseklumą, pasidavimą įpročio jėgai, t. y. norui pademonstruoti tęstinumą, naujame projekte įterpti tam tikrą dalį senojo.


Algimantas Aleksandravičius. Už šių vartų ilsisi poetas, kunigas Antanas Strazdelis. Kamajai, Rokiškio r., 2014

Dzūkija galėjo padėti marginalizuoti šį trūkumą. Išsiruošęs jos fotografuoti, autorius turėjo itin mažai atskaitos taškų – žymių žmonių portretų. Jei smegeninėje tuntais nesirikiuoja didūs asmenys, kurių nepastebėti tolygu neparodyti meilės ir pagarbos, galima atkreipti dėmesį ir į prabangią, dosnią, mažą ir spalvingą vietos žmogaus kasdienybę. Pabrėžiu, nes tai svarbu, – trečiajame teminiame albume garsus portretistas sau „atranda“, kad aplinka esmingai formuoja žmones, kad žmonės priklausomi nuo savęs įrėminimo konkretizuotoje erdvėje. Per aspera ad astra! Žinoma, ir „Dzūkijoje“ yra nemažai Aleksandravičiui būdingų port­retų, bet jie tarsi įsisavinti vidinės albumo sąrangos, neutralizuoti. (Kitaip nei „Aukštaitijoje“, kur iššokantys iš visumos, monumentalūs grafiški portretai juodame fone atrodo svetimi, įdėti nejaukiai universalėti.) Ir vaizdų grafą, kaip kūrėjas pats save kažkada „pakrikštijo“, tas įsikomponavimas džiugina.

Vaizdų grafas įsijautė į kasdienybės sakralumo žaidimą. Kuris ir ramus, ir šviesus, ir nuskaidrėjęs. Ir pribloškiančiai atviras. Siūlo gaudyti prasmės akimirkas, o ne kurti prasmę ar žaisti pras­mėmis. Aptikęs tiek skalsios, kilninimo ir išdidinimo neprašančios ir nelaukiančios kasdienybės vaizdų grafas apsisprendė pabūti vaizdų menininku. Galbūt jam kažkas padėjo. Manau, tokia galiausiai yra persilaužimo esmė. Pasimėgauti gyvenimo pasiūlyta galimybe kasdienybėje, patirti sacrum ir profanum, kažkaip susietus, bet nesumaišytus į vaizdų masę. Kad tai nutiktų, be jau mano minėtų akimirkų, reikia ir atitinkamos egzistencinės kūrėjo būsenos.

Labai sunku apčiuopti. Lyg viskas kaip ankstesniuose albumuose, o emocijos tvaresnės, peizažuose vaizdas koncentruotas ir prisodrintas, žmonės neišsmulkinti ir neperstambinti, šilti, atviri ir orūs. Ir aukšto dangaus daug, daug šventės, šypsenų, būties lengvumo, juoko, veiksmo nuo Janionių Joninių iki įspūdingo Druskininkų mimo šuolio.

Tiesa, būtent „Dzūkijoje“ matau aki­vaizdžiausią vizualinį ir konceptualinį albumų ciklo nesusipratimą – 33 puslapyje „Įprasmintą“. Tikrai jautrus ir istoriją vertinantis kūrėjas bene šį vienintelį kartą taip absoliučiai taikliai šauna pro šalį. Tvarkingai nejauki, beveidė euroremontinė plynė, kaip Adolfo Ramanausko-Vanago siekių įprasminimas... net atminimo lentos su kokia nors įdomesne detale fotofiksacija būtų geriau. Nebekalbant apie Dzūkijos miškus ar bunkerius, ar tokį vaizdą, už kurį verta guldyti galvą. Kad ir „Piliakalniui šnabždančią Stangę“ (p. 7).

Lyg to būtų negana, galvoje kirba bent keli man svarbūs „kodėl“.


Algimantas Aleksandravičius. Viekšniai, Mažeikių r., 2012

Kodėl Romualdas Granauskas per visą puslapį išsikerojęs kaip ąžuolas (p. 100), jei nuo 2007 m. jį galima buvo dar ne sykį įamžinti Žemaitijoje po ąžuolu? Kur nukeliavo plačiaekranis paprastų paprasčiausios bitės portretas (prisipažinsiu, jo norėčiau), jei jau Stripeikiai nurodomi kaip viena švariausių Aukštaitijos vietovių? Kodėl Dalia Tamulevičiūtė „Dzūkijoje“ portretuota (p. 182), nors jos profesionalių teatrų festivalis Varėnoje, – tikrai vertas daugiau nei anonsų nacionalinėje televizijoje ir trumpų pasidžiaugimų vietinėje spaudoje, – neįvaizdintas. Tuo festivaliu Tamulevičiūtė regione įamžinta patikimiau ir, manau, jai pačiai priimtiniau nei portretu. Nors viena kitam netrukdo. Jei jau Aukštaitijoje toks „čysts vondva“, kodėl mes negalime pamatyti paties Krokulės šaltinio, o matome tik jo apylinkes (p. 286), tegu ir šviesotamsos žaismės nutviekstas? Tikrai norėčiau pamatyti Krokulės šaltinį, nufotografuotą Aleksandravičiaus, nes žolės jo nuotraukų pirmame plane tikrai pamatytos žvėries akimis! Per daug klausimų. Galbūt. Juk Aleksandravičius gali parodyti Suvalkiją vientisą, įkvėptą didžiųjų lietuvių, tačiau kartu ir jų neužgožtą!

Kalbant bendrai apie visus tris albumus, man labai smagu, kad juose Aleksandravičius išsiduoda vis dar esąs kaprizingas, impulsyvus ir laisvamanis kūrėjas. Štai Akmens bažnyčia („Dzūkija“, p. 239) sunkiai atpažįstama (koks netradicinis ir įdomus rakursas pasirinktas!), Liškiavos bažnyčią (p. 8) pasiderėjęs ir Raimundas Paknys į savo reprezentacinį albumą įsidėtų, o Pivašiūnai (p. 74) ar Šiluva su Renavo dvaru („Žemaitija“, p. 42 ir 109) jau „tik“ meniniam tiktų, nes funkcionuoja ne kaip savarankiški paveldiniai objektai, o veikiau kaip ženk­lai, simboliai ar nuorodos. Arba trijų Lietuvos prezidentų portretai „Aukštaitijoje“ (p. 74–75) tokie ordinarūs, nesureikšminti ir kukliai suformatuoti, kad geriau savo požiūrio į politikos lauką nė neišsakysi. O kur dar karvių bučkiai, išmintingasis šuo Meškis, bet kuriai epochai pritinkantys murziukai vaikai... Nuotraukų teksto kartais pasigendi, o kartais jo net ir per daug. Vis dėlto geriausiai savo sunkiai pažabojamą (kūrybinę) prigimtį ir sąmojingumą Aleksandravičius atskleidžia „Dzūkijos“ Galvės laivėje plukdydamas savo dzūkiškų šaknų nė neįtariančią Nyderlandų karalienę Beatričę. Stačiai galvą užvertus kvatoti norisi dėl vaikiško mandrumo. Olandų monarchė „Dzūkijoje“. „O kodėl ne, jei taip noriu!“ – tarsi girdžiu atkertantį fotomenininką. Tikrai – kodėl? Puiki nuotrauka. Bet dar smagesnis impulsyvumas.

Man tikrai patinka Aleksandravičiaus keliai, takeliai, nuotykiai ir atradimai dairantis Žemaitijoje, Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Nepaisant to, kad, metaforiškai tariant, Dzūkiją pavyko atrakinti raktu, o Aukštaitiją su Žemaitija, deja, visrakčiu. Žinoma, dabar bus gerokai sunkiau pasirinkti, kuo atrakinti Suvalkiją... Bet visi albumai man patinka taip, kad norėčiau pamatyti regionų dublius po kokių dešimties metų.

Taigi gyvai gyvenantis gaivališkas gyvenimas esate, ponas vaizdų grafe Algimantai Aleksandravičiau. Tikrai kokybiškai persikūnijęs į vaizdų menininką.


Algimantas Aleksandravičius. Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.
Akmuo, 2015



Aktualu
Nėra

Daugiau
VAGOS grupė, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius; Tel. +370 5 249 81 21; Faks. +370 5 249 81 22; El. paštas: info@vaga.lt